aš neatsimenu pralieto kraujo
įspausto tavo lūpose ir popieriuj
bet juk žinojau  –
žemėlapis, kurį piešiu
pasikartos ir tu dėkosi už žinojimą
kur eiti

nors neatsimenu tos žemės
išraižytų vardų ant geležinkelio
buvau su tavimi  –
pavasariais mes žiebėm žiburius
žiemom sudegindavom tiltus
kad pelenai apšviestų naują kelią

sudilgčioja sekundę delnas
patyręs viską vienui vienas
nepamenu tavęs tik retkarčiais
prisimenu
vienodą laimę kurios
po saulės patekėjimo 
netektų mums
gedėti