(Lenkijoje, kur buvo Prūsija)
 
Nesužinoti man, kada ir kas sodino.
Gal jų seniai nėra ir čia visai kiti
Praeina vakarais pro vešlųjį rožyną,
Pasklidusių kvapų ir grožio užburti.
 
Tik šimtametis namas, suaižėjusios plytos,
Jeigu kalbėt galėtų, galbūt ir pasakytų,
Kieno ir kokios rankos čia kasė gilią lysvę,
Palaistė pirmą kartą, kad mažosios prigytų.
 
Prigijo, augo, į šalis kerojo,
Birželyje pražysdavo žiedais.
Dešimtys rožių raudonai liepsnojo,
Kaip kluono sienos, kaip kiti namai.
 
Tik juodas buvo laikas, jis karo vardą nešė,
Kai tirpo tautos prakeiktam katile.
Valstybių sienas griovė, kitas naujai perrašė,
Nušlavę žmones lyg šiukšles troboje.
 
Ką kalbat man, senos sodybos rožės?
Aš tik praeivis, trumpas svečias čia.
Leiskit paimt lašelį jūsų grožio
Ir išlaikyt ilgiau atmintyje.