Sudaigstytas vakaras gervių gailiom sutartinėm,
Rasom prakaituoja per dieną paaugę žolynai
Ir plečiasi rūkas virš klonio lyg būtų patvinęs,
Sulyso, ištįso šešėliai — nė patys savęs nepažino.

Šviesos per akis, dar bruzda nerimstantis kraujas,
Lyg spindulį gaudytų ataugas greitai kilnoja,
Nėra tos akimirkos, kad neužgimtų kas naujas,
Bet suserga liūdesiu tie, kam neduota įsliuogt į rytojų.

Nurimkit, šakniniai, — ne prakaitas šaltas, čia rasos,
Pasaulis nesibaigė, duokite sau pailsėti,
Bet kilsit išskristi, nors vieną plunksnelę numeskit.
Žvalgysiuos bebrėkštant, ant kokio jūs debesio sėdit

Ir stebite visą gyvenimo bruzdantį erzelį,
Keistai nesuprantamą, nors iki kaulo pažįstamą.
Aš melsiuos už jus kaip girdėjau pačius už išėjusius meldžiantis
Su viena viltim — ne kad grįšit, kažkur būtinai susitiksme.