„Manai, gali daryti ką nori, prakeiktas šunie?“ — vakar manęs paklausė tėtis. „Galbūt“, — atsakiau. Ir štai dabar guliu čia, baltoje ligoninės palatoje, ir klausiu savęs: ką jis pasakė šįkart?.. Kad nukritau nuo laiptų?.. Kad paslydau virtuvėje?.. Greičiausiai.Vėl. Ir vėl. Skauda?.. Ne tik.  Noriu namo. Ten, kur dar niekad nebuvau.  Ir visgi kaip pasakų herojus aš šypsausi. Neturiu, ko noriu, nejaučiu, ką turėčiau. Pavydžiu žmonėms, nes jie yra. Aš — buvau. Šypsaus ne todėl, kad matyčiau vis dar šviečiančią kelrodę žvaigždę danguje. Šypsaus dėl to, jog patraukli seselė pasakė, kad mano graži šypsena. Manau, kažkas ne taip. Bijau. Mano mintys dabar tokios trapios, kad bijo liestis viena su kita. Jos neberanda ryšio. Aš nerandu. Viskas yra iki...ir po... dzin... O štai dabar sėdžiu šių plokščių sandūroje, kvailai šypsausi. Man neskauda kaulų. Neskauda širdies, aš šypsaus, o ne verkiu. Ir tai mane trikdo. Noriu jausti. Noriu pykti. Noriu verkti. Bet jei jau yra po? Visgi aš dar suprantu, kad... che... kvailai skamba, bet suprantu, kad nieko nebesuprantu. Ir nė nebesistengiu suprasti. Nebenoriu suprasti. Galvoje tik skamba kadaise mokytojos ištartas teiginys: „Bepročiai yra patys laimingiausi pasaulyje“. Maniau,kad ne. Galbūt klydau?.. Kodėl gi pačiam neįsitikinus... Prakeiktas šuo...