Konstanta

Plyšta miesto šviesa – mano tiltais ir tavo vitrinomis –
Pagaliau suradau tą nedalomą skaičių.
Būk gera, atsisuk žvaigždėmis – praeitis nenusimena,
Tik naktiniai balandžiai, kurių neturiu, bet sakei: juos paleisčiau.
 
Tačiau tai bus rytoj. Ar ryte su saulėtekio nuojauta,
Kada akys spindės skaidriais nesamais toliais.
Paklausykim... Girdi? Šitas miestas vis dar tebegroja tau.
Prisiglauski darsyk. O po to atsidusime garsiai, kad tuoj jau...
kaip lietus