Ir ko tavy, sakyk, daugiau — vilties ar gedulo?
O gal vis atmintis skaudi nurimt neleidžia?
Sapnuojas tolimas Altajus, ledynai Laptevo,
Kur ne vaivorykštė, Šiaurės pašvaistė žaidžia?
 
Ar vis dar trinksi smilkiniuos plieninių bėgių ratai
Ir guli akmeniu krūtinėje skriauda,
Kad iš gimtų namų išrovę rūtą, brolį ąžuolą,
Juos ištrėmė, kur žemė svetima, šalta?
 
Ne, neliepiu pamiršt ir neliepiu atleisti.
Tegul minės ir prisimins dar daug kartų,
Kas užgrobė žemelę mūsų žalią, laisvą
Ir kėlė savo „saulę“, aplaistytą krauju.
 
Tiktai vilties lai bus daugiau, tegul jinai mums šviečia,
Sugrįžus vėlei Sąjūdžio sparnais, tautos banga.
Nors ir dabar tie patys vanagai nerimsta, gviešias,
Neatiduosim tėviškėlės niekam, niekada.