Žalsva puta beržai aptiško
Šalia romantiškų pušų,
Ėriukai laigo viršum miško,
Purienų saują jiems nešu.

Ir vėl širdis aistringai, noriai
Rikiuoja žodžių stulpelius,
Gandrai laukus matuoja oriai,
Kažkas malonėn jų paklius...

Ta žemės ir žmogaus bendrystė,
Tas atgimimo žavesys
Beprote svajone suvystė —
Ak, kas tą širdį išklausys?!..