Šįryt užmigo rytas man ant kelių,
Kai luposi saulėtekio dažai...
Mama:
„Tu pailsėk, juk pavargai, vaikeli...“
..............................................................................
Bet miego, ramaus miego buvo per mažai.
Ir per mažai dar pajautimo švento:
Nuogos, sustirusios rasoj žolės,
Miglos, nustūmusios mintis į krantą,
Lakštingalos, kuri, atrodė, niekad netylės,
Akmens, į smėlį įsigraužusio ir vieno,
Senolio gluosnio, nuolat brendančio dangun...
Ir taip kasdien, kasdien, kas dieną,
Kai lupasi saulėtekio dažai,
Kai visko, kas jau buvo, per mažai –
To visko, kas dabar labai brangu...