Veizont senuom akimis

Jau gėliuo senatvie abruozdus vaikīstės
Kāp leliokus mažus, palingavus vīstau
 
Parkrauno i diežė kor no batu lėka,
Mintimis apgaubus kāp beržū vainėkas.
 
Beržā kou tik lapus gležnus saulē ruoda –
Kvep ėš pasiotėma, kalb lig žmuoniū žuodēs.
 
Par blīškoma žali skverbas aitrės akis,
Mon ont borno sopas mielėnuom plaštakiem.
 
Vėskas tėn palėka, niekor nenotuola,
Nuors tuos pėivuos žielė dešimtīs atuolu.
 
Atēto pabūtė pri tuo meilės vingė
Ėr tou abruozdieli saugau rūpestingā.
 
Nieka nebier – mėrė, vėskas senē baigies –
Tėrpst ont mona borno baltas laika snaigės.
cedele9871