Tėve, mano Tėve, per maža buvau
Ir žiauraus likimo nepermaldavau,
Išvežė į tolį juodas traukinys,
Šaltas speigo kelias — badas, kalinys.

Aš menu motulės raudą tik nakčia,
Širdį vėl užlieja nebyli kančia,
Liko motinėlė su vaikų būriu
Žvarbioje pagairėj vėjų keturių.

Už Tėvynės meilę, už dainų žodžius,
Už gražiai augintus tėviškės medžius,
Už veržlumą proto ir darbščias rankas
Okupantų sėbrai rinkosi aukas.

Tėve, mano Tėve, jau dabar žinai,
Kaip žalojo sielas vargo nemunai —
Tu tenai užklotas Sibiro ledais,
Mes savoj gimtinėj kruvinais randais...

Šiandien, ačiū Dievui, baigėsi naktis,
Jau išaušo rytas ir gyva viltis,
Bet ir vėlei kelia galvas stalinai,
Negi šitaip žemei lemta amžinai?..