Pirmas

Tiesiai į širdį, į žalią viltį
Susmigo plėšrūs nuogi žaibai.
Oi, melsvo vėjo sparnuos pakilti! –
Teka pro sielą šalti nemunai.

Juodieji debesys praplyšo –
Žaibais pritvinkę lūpos lemties,
Sparnus baltuosius kalnų surišo –
Kas meile žiedą vyšnios išties

Tiesiai į širdį, į žalią viltį?!



Antras

Žaibų griūtis į juodą naktį liejas.
Pražydo plukėmis ir vėtrų rožėm skausmas,
O vyšnios žiedlapiuose miršta meilės vėjas
...Ir žalio gintaro šilais alsuojąs gausmas.

Pažadink juos, dangaus ranka galinga
Nakties sidabrą nuprausė žaibai,
O ant širdies geismų skeveldrom sninga –
...Prie balto slenksčio, vėjau, suklupai –

Žaibų griūtis į juodą naktį liejas...


Trečias

Žaibais dejuokit, debesys sutemę,
Žaliais žaibais giedoki, liūdesy,
Dangaus krantus smaragdo liepsnos semia –
Dygliažole manoj širdy esi...

Šuoliuoja amžių sielvartas per skliautą,
Dainuoja medžiai slenksčių ilgesy...
Per iškankintų upių kruvinąjį srautą –
Vis išdavysčių žvirgždu, vis basi –

Žaibais dejuokit, debesys sutemę,
Žaliais žaibais giedoki, liūdesy...


Ketvirtas

Ką prakeikė Tavo lūpos – nežinau,
Tik kalnai į mano širdį krito,
Saulė jau nebešvietė daugiau,
Ir nebuvo žemėj Balto Ryto,

Ir nebuvo nė Lietaus Gėlių,
Tik sausi žaibai lyg vinys gėlė,
Niekas netarė Nakty toje myliu,
Niekas iš po skausmo nepakėlė...

Ką prakeikė Tavo lūpos – nežinau,
Tik kalnai į mano širdį krito...