03 22
 
Ne kažin kiek miegoję sukylame apie 6 ryto. Mat dabar patys, savo jėgomis turėsime pasiekti Los Andželą, iš kurio šiandien, deja, išskrendame. O istorija tokia: agentūra, kuriai buvo pavesta rūpintis šia kelione, kažin kaip „pamiršo“, kad mes esame Las Vegase, o išskrendame iš Los Andželo, į kurį turime kažkaip teleportuotis. Vis dėlto stropiosios Danguolės dėka agentūra buvo paprotinta ir dar kažkaip susigriebusi gavo mums transportą – vietas kažkokiame autobuse į Los Andželą. Tik va – tas autobusas išvyksta iš kito Las Vegaso galo, laimė, Danguolė žinojo tos vietos adresą. Kaip ten nusigauti su visais daiktais? Belieka tik taksi...
Mūsų taksistas itin niūrus žaliūkas. Kai artėjame centro link, su siaubu pastebime, kad jis... snaudžia ir tiesiog automatiškai sukioja vairą. Kažkur girdėjusi, kad vairuotojus reikia kalbinti, imuosi gelbėti mus nuo galimos pražūties. Niekaip nesumąstau, kaip pradėti pokalbį, tai paklausiu:
–Turbūt sunki buvo naktelė, ane?
Žaliūkas pramerkia vieną užtinusią akį, krypteli antakį ir ramiai atsako, kad naktelė tai ne, nesunki, nes jis, kaip doras pilietis, ramiai sau miegojo ir tik 4 ryto pradėjo savo pamainą. Įtemptai mąstau, ko čia dar paklausus, kad jis visiškai neužmigtų, bet mes atvykstame į vietą. Dairausi aplink, ieškodama kokios autobusų stoties ar bent jau stotelės su kokiu tvarkaraščiu. Nieko panašaus nėra. Kažkokia aikštelė, pastatas, dar kitas pastatas, kuriame, kaip sužinojome įkišę nosis, yra visą parą ar bent jau nuo ankstaus ryto veikiantis kazino. Pasirodo dar keli žmonės su lagaminais. Panašu, kad vis dėlto ir autobusas pasirodys.
Pagaliau jis tikrai pasirodo. Tačiau autobusas ir vėl ne toks, kokį aš įsivaizdavau. Tikėjausi didelio, gal kokio dviaukščio su minkštomis, patogiomis sėdynėmis, su kondicionieriumi – vis dėlto beveik 5 valandas reikės važiuoti. O čia – kažkoks aptriušęs „mikriukas“, į kurį vos telpame su visu savo bagažu. O mums dar viena problema – susitarti su vairuotoju, kad jis mus iki tarptautinio Los Andželo aerouosto nuvežtų, nes nuo miesto centro iki jo – geras kelio gabalas. Tikimės, kad vairuotojas bus sužavėtas mūsų dosnaus lietuviško užmokesčio. Deja, greitai paaiškėja mūsų naivumas. Vairuotojas net nesileidžia į kalbas. Jis tam neturi leidimo, ir taškas. Įstatymas yra įstatymas ir jam spjauti į tuos kelis papildomus dolerius.
Ką gi, važiuojam. Po kokių dviejų valandų tokios nebylios kelionės (kažkokie nekalbūs tie Amerikos vairuotojai), kai su mumis tik mėgina bendrauti malonūs senukai korėjiečiai, pajuntu, kad toks vienas drumstas nemalonus skystis, kurį reikia žmogui žūtbūt protarpiais pašalinti, man jau ima semti smegenis ir greitai bus visai blogai. Žiūriu, kad ir kiti įnirtingai muistosi, lyg blusų užpulti. Paklausiu vairuotojo, ar negalima kur nors sustoti, nes... yra problemų. Jis atsako trumpai burbtelėdamas „Sure“ („Žinoma“) ir mina toliau. Prisimenu barzdotą anekdotą apie indėnų vadą Čingačguką (gi per jų žemes važiuojame) ir žodį „kaifas“, kai baltieji jį girdė alumi ir neleido nusimy... o  paskui, kai po 10 bokalo leido, tai didysis indėnų vadas puikiai suprato, ką reiškia žodis „kaifas“. Kai jau imu mąstyti, kaip iššokti iš važiuojančio autobuso ir pulti už artimiausio dygaus dykumos krūmo, vairuotojas pasuka į degalinę ir pasakęs „Fifteen minutes“ sustoja. Kaip viesulas įsiveržiame į degalinę, vos nepartrenkdami nustebusios darbuotojos. Och, kaip le-e-e-engva, kokia pala-a-a-i-i-ima...
Prieš pat Los Andželą dar mėginame derėtis su vairuotoju, tačiau jis mums net nieko neatsako. Tada paprašome, kad išleistų ten, kur yra daugiau taksi. Jis atsako, kad sustos ten, kur privalo sustoti, ir – taškas.  Pravažiuojame centrą. Sustoja kažkokiame priemiestyje. Visur ar tai kiniški, ar tai korėjietiški užrašai, nesuprasi. Įeiname į vieną viešbutuką, klausiame, kaip išsikviesti taksi. Vaikinukas įkypomis akytėmis mums abejingai brūkšteli kažkokius telefono numerius. Mėginame jais skambinti – arba tyla, arba atsako, kad jokių taksi nėra. Iki skrydžio liko tik 3 valandos... Čia kažkam iš grupės ateina į galvą gera mintis. Pastebime, kad senukai korėjiečiai dar niekur nenuėję. Jų atvyksta pasiimti dvi dailios mergaičiukės – juodos kelnytės, balti marškinukai... Paprašome tų mergaičių pagalbos. Jos puola įnirtingai skambinti saviškiams, korėjiečiams taksistams (esą jie pigesni ir patikimesni).
Tuo tarp Ežys viską susidomėjęs filmuoja. Tai nepatinka atokiau stovinčiam įkaušusiam juodaodžiui, jis ima kažką marmaliuoti savo dialektu. Ežys nesitraukia nuo gatvės ir toliau filmuoja aplinką. Juočkiui tai dar labiau nepatinka. Nujausdama nemalonumus, šaukiu Ežiui, kad pasitrauktų, bet tas ar tai negirdi, ar apsimeta. Juočkis kažką subliauna ir eidamas pro šalį trenkia pusiau nugertą alaus skardinę į grindinį taip, kad jos turinys aptaško Ežį nuo galvos iki kojų. Aš sustingstu iš baimės, kad tuoj kils muštynės. Tačiau Ežys pavydėtinai susivaldo ir gan ramiai nusivalo purslus. Man atrodo, kad jis tiek buvo įsitraukęs į filmavimą ar fotografavimą, kad net nelabai suvokė, kas čia darosi...
Tuo tarpu merginos po begalės skambučių galų gale užsako mums visiems taksi. Su saviškiu važiuojame beveik pusvalandį, laimė, kad žinome, kuris mūsų terminalas. Taip pamažu susirenkame visi vėl į vieną vietą. Pasirodo, tos puikios merginos buvo su mumis tol, kol paskutinis žmogus įlipo į taksi. 10 balų korėjiečių naudai.
LAX tarptautinis aeruostas – kaip nedidelis miestelis. O jau parduotuvių kiek. Jose ir išleidžiame paskutinius dolerius, aš nusiperku išsvajotų kvepalų ir žinau, kad juos naudosiu ilgai, po lašelytį, kad vis prisiminčiau tą viso gyvenimo kelionę... Kaip įdomu, kad prekių niekas į rankas neduoda, o atveža tiesiog prie įsodinimo vartų.
Šįkart visas kontroles praeiname super greitai. Niekam neįdomu, ką mes vežamės namo. Štiš, vištos, iš Amerikos, čiuožkit namo.
Štai mes jau ir lėktuve. Vėl laukia dvylikos valandų skrydis, brrr. Tačiau dabar aš drąsi, nes jau viską žinau – kur įsijungti ausines, kokį  kompiuterinį žaidimą žaisiu ir t. t. Šalia manęs sėdi kažkokia keista būtybė. Aš niekaip nesuprantu, ar tai vaikinas ar mergina. „Aerofloto“ stiuardesė manęs klausia:
– Eto vaš malčik? Skolko emu let?
Paaiškinu, kad neturiu aš čia jokio vaiko, tuo labiau – berniuko, o „vaikas“ išgirdęs (-usi) tą kalbą, pasako kad jam (jai) yra 24 metai, nors duočiau daugiausiai 15. Pavardę pasako, nesuprasi kokią, lyg tai „Nečaj“ ar panašiai. Mintyse savo bendrakeleivį (-ę) praminu tiesiog Būtybe. Ji užsitraukia ant akių kapišoną, ausis užsikemša ausinėmis ir visiškai atsiriboja.Ta kosmoso žmogystė ir maistą užsisakiusi kitokį, specialų (garbė „Aeroflotui“, jie net vegetarams gamina). Man įdomu ją stebėti. O kai Būtybė susimano išeiti, tai ji paprasčiausiai perlipa per sėdynės atlošą, dar tokių dalykų man nėra tekę matyti. Taip besistebėdama, pamažu užsnūstu... nulūžtu. Kai pabundu, pajuntu suakmenėjusias kojas ir stengiuosi jas išjudinti. Būtybė susirietusi į kamuoliuką ir susisupusi į pledą irgi miega, paskui ir ji prabunda. Pavaikštau po lėktuvą, išsiaiškinu, kad iki skrydžio pabaigos liko tik 4 valandos. Grupės draugės irgi stebi mano mįslingą bendrakeleivį (-ę) ir niekaip negali nuspręsti, kas tai – ar vyras, ar moteris. Jokių lyčių požymių. Nei kauburėlių, nei kauburėlio. Barzdaplaukių nėra. Balsas vaikiškas. Rankos – vyriškos. Apranga – džinsai ir džemperis. Nusprendžiame, kad tai yra „ono“ ( niekatroji lytis). A tiek jau to. Svarbu mes su Būtybe viena kitai nekliudome.
Galų gale – vėl Šeremetjevo aerouostas. Prisimenu, kad pažadėjau vienai draugei angeliuką parvežti, o Amerikoje nieko neradau, taigi ieškau čia. Tačiau visur vaizdelis vienodas – ant lėkštučių – Putinas, ant puodukų – Putinas, ant matrioškų – Putinas... Pagaliau marškinėlių, vėlgi su Putinu, krūvoje randu kažkaip užkritusį medinį angeliuką, kurio kaina ne medinė, bet auksinė. Neturėdami ką veikti, visko prasimanome. Prisimename, kaip pirmojo laukimo metu (atskrendant) Danguolė ieškojo pinigų keityklos ir mes jai padėjome išsikeisti nuo kažin kada jos piniginėje likusius... juanius. Abu su Ežiu už pagalbą dar po vieną iškaulijom. Egzotika vis dėlto. Dar prisimenam, kaip tada degustavom vieną labai skanų gėrimą, taigi dabar jo nusiperkam. Į kainas jau nebežiūrim. Stebime aplinką. Štai vaikinas su vežimuku, pardavinėjantis kavą. Jis atsiranda ten, kur didžiausios žmonių grupės. Iš kažin kur sueina didelė grupė žydų rabinų. Visi su juodom plačiabrylėm skrybelėm, ilgom nutįsusiom garbanotom žandenom (jos ar tik ne peisais vadinamos?), marškiniai irgi su tokiais kutais, visi juodai apsirengę, barzdoti. Tikras juodvarnių pulkas. Jų vyresnysis aplaksto visą grupę, kuri jau, įgavusi laisvės, mėgino iškrikti po visą aerouostą ir atsiduoti nuodėmingam gyvenimui, kažką griežtai sumarmaliuoja ir visi puola stropiai melstis. Po skrybėlėmis jie dar turi ant galvų tokias mažytes kepurytes (šlikes?) ir visi kaip kokios damos nešini skrybėlių dėžutėmis. Galų gale jie išskuba į savo lėktuvą, o ir mums artėja skrydžio namo laikas. Šilčiau apsirengiame, nes vis dėlto grįšime į lietuvišką kovo mėnesį...
Štai ir jau naktinio Vilniaus žiburiai. Sveika, gimtine...
 
PARSKRIDUS
Įdomu grįžti iš tvieskiančios saulės, iš +32 karščio į nedrąsų lietuvišką pavasarį. Viskas kaip ir buvę – balos, pilkšvas dangus, viena kita mėlynuojanti žibutė... Organizmą žiauriai laužia miego priepuoliai. Degalinėje piluosi dyzelį ir pajuntu, kad... beveik miegu stovėdama. Pirštai nebesuspaudę žarnos, ji kažkaip dar laikosi neiškritusi, dyzelis galingai ir laisvai liejasi jau  beveik per bako kraštus, o skaitliukas tik sukasi, sukasi... Važinėjant šen bei ten irgi kartais tenka sustoti – kad išvengčiau nelaimės. Na šiaip taip su tuo miego kvaituliu susitvarkau.
Kas Lietuvoje nutiko per tą laiką ? Regis, nieko ypatingo. Aha, buvo Saulės užtemimas. Matyt, ir protas kai kam užtemo ir nebeprašviesėjo. Tas užtemėlis vieną gražią naktį nušvilpia nuo virvės visus mano skalbinius, visus tuos drabužėlius, į kuriuos buvo įsigėręs dykumos vėjas, Las Vegaso gausmas, Los Andželo žiedų kvapai. Man skaudu ir pikta. Dabar suprantu, kad tikrai grįžau į Lietuvą, tik ne į tokią, į kokią norėčiau grįžti, bet į piktą, bjaurią, prasigėrusią... Aš net konteinerius kaip kokia bomžė apžiūriu – o gal tie mano nabagai ten voliojasi, nes jų išmiera tokia, į kokią pora normalių panelių tilptų ir dar vietos liktų. Iš vietinės policijos – jokios naudos. Čia jums ne Amerikos šerifai, kuriuos visi gerbia. Kadangi visa tai įvyksta beveik prieš pat šv. Velykas, aš, vis dar tikėdama stebuklais ir dora žmogaus prigimtimi, miestelio centre iškabinu vagis graudinantį raštą. Susipraskite, brangieji, gailėkitės už nuodėmes, o rūbus padėkite ten, iš kur paėmėte. Deja, jokių rezultatų. Tada riebiai ir visai jau nekrikščioniškai palinkiu, kad jiems (jai ar jam) rankos nudžiūtų ir kojos nupūtų. Tai – man gera pamoka: žinok, žmogau, kad gana svajoti, kad Lietuvon grįžai. O šiaip – viskas kaip buvę. Visi grįžome į savo vietas, į savo darbus, savo gyvenimus. Tik su Ežiu kartais ilgesingai padūsaujam per Skype: „Toookia buvo ta Amerikaaa...“ Ir dar tiek nedaug jos tepamatėm...