Aš vis žiedais, alyvomis gėriuosi,
Geriu jaunystę menančius kvapus,
Žvilgsniu nuglostau eglę, klevą, uosį,
Jų žalumoj jaučiuosi toks ramus.
 
Bet suprantu, tai tik saldi apgaulė,
Nevykęs bandymas pabėgti nuo tiesos,
Paskęst iliuzijų spalvotame pasauly,
Išvengt grimasų užgriuvusios dienos.
 
Gyvenimas — kova, joje karys kiekvienas
Be teisės pasislėpti žody „pavargau“,
Kol žlugusių vilčių ir baimės upės liejas,
O aidas priekaištus vis persiunčia ir tau.
 
Žinai, mažai jau žemėje ką bepakeisi —
Galbūt dar obelį galėsi pasodinti.
Vėliau žydės ir duos gražių ji vaisių,
Tiktai prinokusių neteks tau skinti.
 
Kuriuo keliu nueis žmogus — visai neaišku,
Gal rinksis svetimą, gal tiesis savo, naują.
Supeikęs buvusį, dešimtmečius sugaišęs,
Gerai, jeigu ne žvirblį, laimę laikys saujoj.
 
Tik ir tada tegul žydės Nevėžio lankos,
Krantus skalaus švelni švelni banga,
Su meile puoš žemelę darbščios, jaunos rankos,
O lūpos tars — čia mūsų Lietuva.