Kartą per poezijos pavasarį su ponu Urbonu 
plaukėme Nerimi iš Vorutos į Vorkutą,
trumpai užsukome ir pas vienuolius į Pakutą,
nes neliko uzbonuose gyvojo vandens,
o be jo, kaip skelbia Raštas, burnoje kartu.
Kitą dieną skubėjome aplankyti Karteną,
bet tenai visur kvepėjo ritualine skerdiena
ir raudonavo vynu aptaškyta sinagogos siena.
Mūsų Kelionę vainikavo tauriojo tauro medžioklė
ir aukojimo apeigos ant Tauro kalno
šalia Partenono griuvėsių, šlamant ąžuolų chorui.
Štai čia ir reikėjo ryžtingai pasakyti gana,
bet deja, minia tada tik murmėjo ir muistėsi.
O tądien Lizdeika buvo išplaukęs į Romuvą lankyti
žvaigždlige sergantį krivių krivaitį Pranciškų Dragūną,
todėl aukojimą atliko augziliaras Vilgaudas,
bet tas tą dieną silpnai yrėsi prieš srovę
ir blogai vėjus valdė,
o pabaigoje ir jį patį turėjome gaudyti,
idant nenu(s)kristų ar nepri(si)gertų Neryje,
nes skaitydamas Sovijaus laišką kernaviečiams,
norėjo visus palaiminti ugnimi,
o tai griežtai draudžia Trečiasis statutas.
Kiti žyniai ir žiniuoniai vaikščiojo oriai,
gausiai gėrė alų ir midų
ir išmintingai postringavo apie Dausas,
kol ir juos palaužė klastingas nuomaris ir nuovargis.
Štai ten tada ir taip baigėsi poezijos pavasaris.