Keista ramybė, nieko kai nelauki —
Lyg užganėdinta, lyg soti. Ar gyva?
Trumpėja naktys, jos jau nebebaugios,
Paparčio žiedą lyg pavyko rast,
Tačiau net jis ilgainui kiek apvyto,
O gal žiūrėjimas apžilpino akis?
Žėruoja pavilgas, palietas giedro ryto.
Keista ramybė — nė neapsakyt.
Vaiduokliai rūpesčių dabar tiesiog juokingi.
Kam reikalingi kasdienos darbai?
Nebemanai, begėdiškai kad tingi,
Tiesiog suvoki, kad jau pavargai.
Su galimybėm susitaikė norai —
Laukta pusiausvyra? Pasibaigė skubra.
Kampe voratinklis ir musė pasikorus.
Gal čia ir tavo, ne tik jos bėda?
Matai — dar spurda. Gelbėt voro grobį?
Gailus zyzimas... Skrisk, išmaldavai.
Net musė žino, kad būtis — gerovė,
Bet pavojingi apleisti kampai.
Ten — praeitis, vorai, vaiduokliai, šiukšlės,
Klampus dienų būtųjų ilgesys.
Įtrauks, supainios, žūsi — nė nejusi
Ir nesuvoksi, musė kad esi.