Ties žilu lauku
Pūkiniai sprogsta pienių burbulai,
Pusnim skristukų pakelės pražilo.
Kodėl balsu griaustinio pabilai?
Tiesiog sutrupinai apsimestinę tylą?
Nektaro upių poplūdis žieduos.
Atriek man vakaro — goslaus, kvapnaus ir tiršto.
Turiu tiek daug, jog negaliu paduot,
Tiek, kiek skristukų — rinksim iki mirštant.
Renki juos lūpomis nuo veido, nuo plaukų,
O jie vis kyla, skuba, skrenda, krenta.
Abudu rymom ties žilu lauku.
Suaugę sielomis, bet nesilietę rankom.