Jį pamačiau ant kelio. Paprasto kaimo žvyrkelio. Sustojau ir nepaisydama jokių aplinkybių įsisiurbiau akimis. Juodi ūsai, nuostabą keliančių matmenų stotas... Širdis nusileido į kulnus, kai leidau sau įsivaizduoti, kaip jis mane liečia. Vos susivaldžiau nesuspigusi. Jis nerodė man jokio dėmesio, nors praeivių čia tikrai ne minios. Net šyptelėjau. Su ta šypsena veide parėjau namo. O jis net nesukrutino savo įspūdingų ilgų ūsų. Iki šiol nematytas vabalas. O ką jūs pamanėte?