Ten buvo ákmens,
Upelis dužo,
Bet neverkė. Kur tau!
Vien skamba juokas               
Auksinis pro žalius lapus,
O šlaitas sausas, ir voveraitė
Auksuota saulės. Tokia
Trapi, lengva buvai,
Jau laisva, apkabinau,
Baugu sulaužyti, o lanksti
Tu iš saulės,
Ir džiugiai skaidri
Pavasariui, o juomi skriejam,
Liaunų stiebų vis pagailėdami,
Užtat jų sielos
Palydi mus, ant smėlio katpėdėlės
Kartu keliauja, geria mašalai
Tą pačią sulą, esame išdykę
Ir juokiamės, ir niekas
Negali kristi ir sudužti.