Auga atspindžiuose dangaus
Medžiai ir krūmai.
Vandens lelijos ant šakų. Koks gražumas
Tų prisiminimų ano meto brangaus...

Ten save matau braidžiojant
Dideliame ir skaidriame ežere,
Mergaitę trumpa melsva suknele,
Šalia baikščioms antims plaukiojant.

Dabar ežeras stengiasi prisiminti mane.
Drąsinu jį – Aš ta pati – mergaitė melsva suknele,
Ir ežeras akivaizdžiai nudžiunga.

Plaukuose jau pelenai,
Bet gyvi atsiminimuose spindi
Širdžiai mieli ežerai.