03 21
Išsimiegojom gal iki 10 ryto. Kelinta tai valanda būtų pas mus, aš jau nebeskaičiuoju. Šiandien – ta įžymioji diena, tas „Lyoness“ sensation. „Lyoness“ dažnai maišoma su žymiuoju turtuolių „Lioness“ klubu. Čia neaiškinsiu apie „Lyoness“ nuolaidų kortelę, tam yra visagalis Internetas ir jo nuolankus tarnas Google.
Na tas vadinamasis „event“ organizuotas dideliu mastu. Bilietai buvo brangūs. Man keista, kad tos pirkimo bendruomenės nariai turėjo pirkti bilietus į savo organizacijos renginį, na bet verslas yra verslas. Renginys vyko didžiuliame pramogų centre, į kurį nuvažiavome visi taksi. Beje, taksi čia labai užimti, reikia jau užsisakyti iš vakaro. Visur – apsauga. Įėję gavome žetonų už 20 dolerių, skirtų pavalgyti, ir dar kelis niekniekius – dovanėles: baltą kepuraitę, ženkliuką, tušinuką ir dar kažką.
Dairausi, plačiai išplėtusi akis. Kadangi atvykome vieni iš pirmųjų, tai matome, kaip renkasi kitų šalių komandos. Prie kiekvieno sektoriaus mažos vėliavėlės rodo, kas ir kur turi sėdėti. Dairomės, vaikštinėjame, adaptuojamės. Pamažu centras pilnėja. Žmonės įvairiausių rasių ir tautybių. Susirandame savo vietas, iškilmingai įnešamos vėliavos, tarp jų – ir mūsiškė. Virš galvų laksto filmavimo kamera, kuriai visi džiugiai mojuoja. Patys energingiausi, ir jų gal daugiausiai – tai kanadiečiai. Trumputis koncertėlis ir prasideda įvairiausios kalbos kalbelės, visų pirma įžanginis Huberto Friedlo, „Lyoness“ įkūrėjo, žodis. Stengiuosi viską versti likusiems grupės draugams. Į mus ima įtartinai šnairuoti kažkokie indai, taigi stengiuosi pritildyti toną. Man tos kalbos nėra itin įdomios, bet grupė klausosi, kai kurie stropuoliai netgi užsirašinėja. Paskui kažkaip visas dėmesys atslūgsta ir paaiškėja, kad nėra vieno grupės nario, jis neatvyko, nors bilietą pirko. Kodėl tuo nepasinaudojus? Ežys geba susirasti atsarginį išėjimą, praslinkti pro kažkokias statybų užtvaras ir sėkmingai dar kartą praeiti pro apsauginius bei pasiimti žetoną maistui ir smulkias dovanėles. Na, ką sugeba – tai sugeba. Bandome išleisti tuos gautus žetonus ir mums labiausiai patinka, kad grąžą atiduoda doleriais. Atsigeriame alaus ir užvalgome, vis dėlto renginys ilgas, tęsiasi gal dešimt valandų ir mums jau pradeda gerokai nusibosti tos visos motyvacinės kalbos. Pabaigoje – vėl koncertėlis ir aktyviausiųjų apdovanojimai. Iš Lietuvos nei vienam ta garbė netenka. Visi apdovanotieji Jungtinės Karalystės piliečiai – su turbanais, juodais kostiumais, juodomis barzdomis, juodomis akimis ir indiškomis pavardėmis (ko gero, garbingoje Anglijoje dirbančių lietuvių niekingai vadinami „babajais“) – nieko sau tokie anglai.
Pasibaigus renginiui, mūsų išsipusčiusios damos grįžta į viešbutį persirengti, o mudu abudu su Ežiuku nusprendžiame, kad centras – čia pat, vos ne už kelių žingsnių (taigi šviesos blyksi) ir patraukiame į Las Vegaso naktį. Jokio gido jau su mumis nebėra, dar vakar jis su mumis graudulingai atsisveikino. Pažadėjome jam kuo geriausius internetinius atsiliepimus (ką ir padarėme). Taigi vienudu su Ežiu, kaip drugeliai, viliojami  tvieskiančių centro šviesų, patraukiame tiesiai link jų. Deja, ne tik dykumose būna miražai. Kuo toliau einame, tuo labiau tos centro šviesos tolsta nuo mūsų. Gatvės kažkokios tamsios ir neaiškios. Prasvyruoja vienas kitas tipas. Išsirinkusi patikimiausią, paklausiu, ar teisingai einame centro linkui. Tas tik kažką suburba apie dvylika kvartalų ir mosteli ranka priekin. Ką gi, einame pro kažkokias blausias reklamas, apgriuvusias sienas. Žiūriu, stovi į sieną atsirėmęs toks negriukas su dviem panelėm. Aš ir jo vėl klausiu, ar teisingai einame, nes šviesos žaltvykslės jau tarpais net dingsta. Negriukas maloniai šypsosi ir paaiškina, kad pasirinkome teisingą kryptį, dar maždaug  dešimt sankryžų ir pasieksime savo tikslą. Ežys kažkaip įtarokai  žiūri į tą kompaniją ir paskui sako:
– Man atrodo, kad tu su suteneriu kalbėjaisi...
Atsakau jam, kad man tas suteneris atrodė visai normaliai... Einame toliau, o aš patylom skaičiuoju sankryžas. Ežys žengia vis lėčiau, kažkaip  keistai suspaudęs kelius.  Galų gale suinkščia:
– Nebegaliu.... Ką man daryti?
– Tau, kaip vyrui, daug paprasčiau.. Tik nerk į tamsą ir...
Jis net nelaukė, kol aš pabaigsiu sakinį. Dingo tarp kažkokių neaiškių pastatų. Laukiu jo. Pravažiuodamas vienas automobilis sulėtino greitį. Kitas – taip pat. Man darosi nelabai ramu. Tačiau, matyt, buvo nuspręsta, kad aš – nepaklausi prekė, ir nei vienas iš jų nesustojo. Pagaliau iš tamsos išnyra Ežys su palaiminga šypsena veide:
– Gal ir tu nori? Ten visai saugu...
Man du kartus nereikėjo sakyti. Tegul jis dabar parsidavinėja ant šaligatvio, gal kas nors ir susidomės?
Velkamės toliau, dabar jau pro kažkokias keistus kioskus – būdeles (panašias į kaimiškas lauko tupyklas) homoseksualams, taip suprantu iš įvairių skelbimų, priklijuotų ant jų. Tie statiniai atrodo gerokai apšiurę, dulkėti ir seniai nenaudojami, matyt ir homikų jie jau nebedomina. Ant grindinio mėtosi kortelės su pusnuogių ir visai nuogų gražuolių atvaizdais bei telefonų numeriukais.  Ežys puola jas rinkti (vėliau, viešbutyje, paveiktas mano pamokslo, jis tas korteles sudrasko). Aš patylom pagalvoju, kas būtų, jei tokių suvenyrų parvežčiau vyresnių klasių mokiniams – ko gero, ilgam įeičiau į mokyklos istoriją...
Galų gale ima švytėti mums jau pažįstami pastatai, toks gražuolis mėlynalangis ir nuostabusis „Bellagio“ viešbutis. Ana va ir Eifelio  bokštas, visas it iš gryno aukso nulietas, stūkso. Pasijuntame visai gerai. Patraukiame į „Bellagio“. Aš vis dar tikiuosi dainuojančių fontanų šokio, bet Ežys paprotina, kad jau po vidurnakčio ir jokie fontanai man nebedainuos ir nebešoks. Kai nueiname į „Bellagio“, aš po trumpų rietenų nusitempiu jį pažiūrėti žiemos sodo – ten tikrai gražu. Deja, mano fotoaparato baterija pasako „viso gero“ ir išdavikiškai numiršta. Užtat Ežys filmuoja kiek tik gali. Paslankioję, nusprendžiame ieškotis  miesto autobuso, važiuojančio link mūsų viešbučio (bilietus galima įsigyti iš vairuotojo), nes šiaip jau antra valanda nakties. O mums dar daiktus susidėti – ryt ryte išvykstame... Žinau, kad autobusas stoja kažkur prie Eifelio bokšto. Nors jau gili naktis, tačiau Las Vegasas nemiega – centre minios žmonių, daugelis iš didelių bokalų siurbčioja kažkokius melsvai žalsvus žiburiuojančius kokteilius. Kaip aš tokio norėčiau... Tačiau labiau rūpi susirasti autobusą. Kojos jau sunkios, akys jau pačios nebežino, ko nori – tačiau staiga, o laime, toje naktinėje žmonių sriuboje vos neatsitrenkiame į Aušrytę, kuri mums detaliai nusako, kur susirasti autobusą.
Riedame naktiniu Las Vegasu. Mūsų pamėgta parduotuvytė dar dirba. Vėl vėlyva vakarienė, o gal rytonakčiai – čipsai ir alus. Kažkuriuo momentu dar susimetu daiktus ir tiesiog... nulūžtu. Ar Ežys iš vis nueina miegoti, net nežinau.