Sidabru
vėl spindi naktys.
Taip tylu.
Tiktai kalnai  
lyg miražas
nutapytas.
Horizontas nuolankiai,
vėjui pučiant,
aidu virpa.
Žaidžia, plaukia
sūkuriais
apsvaiginti mėnesienos,
baltutėliais kaspinais –
debesų
bangelės lengvos,
bėga, vejasi kažką...
Pasėdėk greta.
Nelaukiau –
vėjas nunešė mane
į plazdenančią
svajonę,
begalybėn, tolumon...
Tavo akys –
šis pasaulis.
Užrašysiu jas natom...
Tegul skamba
dar noktiurnas,
tegul skleidžiasi aistra.
Niekada
tau neparodžiau –
aš gyva,
tikrai gyva!
Mėnesienos
tik kraštelis...
Svaigsta,
supasi dangus...
Sukasi
ir tostą kelia
ši naktis.
------------------
Greit rytas bus.