Štai rymau po dienos
Darbų nuplėšytais lig gyvuonies nagais,
Kažką svarbaus
Beviltiškai bandydama atminti.
Galbūt kaip džiūgauti,
Svajoti ar kaip žaist?
Gal neapsvaigti stengiuosi,
Pajutus greitą laiko slinktį?
Ta kūno sopė smulkmena vienok, 
Kai siela prašos į dausas,
O mintys tuščios —
Kuo ją, sprūstančią, sugundyt, suturėti?
Dantų mažai,
Kad obuolį net Rojaus sodo kąsčiau,
Lentynoj puodų nėr,
Tik surūdiję rėčiai...
Tai ko čia tampomės?
Ir lėk, nejau laikau?
Užkas ir kvit,
Jeigu kažkam smirdėsiu.
Tada ir topteli,
Kad gyvenu ne sau.
Rytoj gaji žaliuosiu —
Kaip pelėsis.
Į buitį kibsiu 
Tomis pačiom rakštėtom panagėm,
Gal kiek apgijusi,
Gal dar labiau skaudesnė.
Ar siela drįs
Išduoti ir išlėkt?
Atsiminiau senolę bambant:
Tos užkeiktos rakštys!..