Tai nubėgo šlaitais,
Nešienaujamom pievom.
Tai nušvito baltai,
Ne, šį kartą ne ievos.
 
Tai iškėlė aukštai 
Ant šakų drobules.
Ne medžius lyg matai,
O gražiausias gėles.
 
Prie pušelės, prie beržo,
Ten visai vieniša,
Vėjy žiedlapius barsto
Obelėlė maža.
 
Tik ne sodo jinai,
Nesodinta žmogaus,
Kai vaisius sunokins,
Juos paukšteliai ragaus.
 
Bet vis vieną čia augs,
Saulė kaitins ar lis,
Žiedų jūra išbals
Ji — gudo obelis.