Vakaras žiūri į nuovargio atnašas
Akį mėnulio it šelmis primerkęs.
Žydi alyvos — supranta net aklas,
Saldžiai užkvimpa kai sodžiuje kertės,
Lyja dažnai, betgi šventintu vandeniu —
Tįsta žolynai, laja garbiniuojasi.
Tyška lašai, kad net grumstas suaižėja,
Ertmės lyg burnos ištroškusios žiojasi,
Nes po dirvožemio patalu pilku
Vyksta dygimo gimtis paslaptinga.
Rūpestis duona — tik žmogui, ne vilkui
Ir ne dykūnui, tiems nieko nestinga.
Kelkis prisnūdęs! Aure, rytas aušta,
Darbas už darbo minty jau rikiuojasi.
Šventintu vandeniu debesys prausia,
Gal iki vakaro eiklios bus kojos?..
Dievas leis, sėsi, Dievas duos, pjausi,
Liejęs lig vakaro prakaito auką.
Nori, nenori? Kas žemdirbio klausia?
Betgi kaip atlygį plutą bent gausi.
Išdalini ir šeimynai, ir genčiai
Dvasią ir sunkiai uždirbtą minkštimą.
Dirbi ir dainą niūniuoji nedrąsiai —
Kad neužjuoktų plunksnuoti kaimynai.