Parašiau knygą. Šaunu, pasakysit ir, žinoma, pirmiausiai paklausit – apie ką ji? Sunkus klausimas. Apie viską, tiesiog apie gyvenimą – su paprastais pasakojimais, gyvento laiko atspindžiais, filosofinių pamąstymų intarpais, neįkyriais moralais. Ir, žinoma, apie meilę. Kažkokią senamadišką, kitokią, negu dabar dominuojanti, kur susitinka jis ir ji, arba ji ir ji, jis ir jis, o tai ir grupėmis, jau antrą, kartais ir tą pačią dieną išmėginamas seksas ir tik po to įvyksta arba neįvyksta stebuklas, didysis nušvitimas, įsimylima arba ne, išnagrinėjamos įvairios to įsimylėjimo arba ne peripetijos, buvusių patirčių (pirmiausiai sekso) sugretinimai, paskui kyla kuo sudėtingesnės kliūtys tai meilei, bet jos visos įveikiamos, viskas paaiškėja, seka kuo įmantresnis sekso scenų  aprašymas, kol pasiekiama visiška harmonija lovoje ar kitose, kartais neįtimiausiose vietose. Iš kur ir imasi šitiek tų sekso išbadėjusių, be jo bemaž niekuo daugiau nesidominčių? Kadangi reiškinys plačiai išplitęs, mėginu aptikti jo priežastis ir mane pačią nustebina mintis, kad, ko gero, tai dėl to, kad į literatūrą atėjo karta, tiek rašytojų, tiek ir skaitytojų, vos ne nuo vaikystės propaguojanti „laisvą“ meilę, ir tas dabartinis sekso suabsoliutinimas reiškia ne ką kitą, kaip per ankstyvą išsekimą, nepajėgumą pasiekti pilnavertį harmoningą dvasinės ir fizinės žmogiškosios meilės išgyvenimą, t. y. rodo visuotinę impotenciją, kai dvasinis komponentas dalinai ar visai nunykęs, o ir fizinis belikęs siekiamybe. Įtariu, tik todėl taip daug apie tai rašoma. Kur niežti, ten kasomasi.
Jausmams pakutenti pasitaiko ir vienas kitas lavonas, pagausinantis siužetinių linijų skaičių, karjeros krachas ir pan. Ir pabaiga – gera arba ne, čia jau pagal autoriaus sugebėjimus nuspėti skaitytojų lūkesčius.
Ne, mano knyga ne tokia, nors joje taip pat yra visi tie elementai, bet kažkokie lyg ne kūrėjos, t. y. ne mano sukurti, o paprasčiausiai surankioti iš gyvenimo, kaip paveiksliukai, gal tik trupučiuką padailinti, paspalvinti – dėl visa ko, kad netyčia tuo pilkumu neatbaidžius skaitytojo, o jis dabar lepus ir išrankus. Ir meilės toj knygoj yra, tik ir ji kažkokia nešiuolaikinė – žmogus myli žmogų, nebūtinai tai jis ir ji, nebūtinai abu jauni, o ir seksas kažkoks tik numanomas, smulkiai neaprašinėjamas – kiekvienas krustelėjimas, riktelėjimas, krimstelėjimas, lyžtelėjimas, pozomis, su visa fiziologija, pajautom. Vis viena, manau, toj srity neperspjauti man Irvingo, Coelho, Parulskio ir t. t. Keisčiausia, kad nublukus sekso naujumui ir žavesiui, meilė, įrašyta širdies lobių kertelėj, mano knygos istorijose dažną sykį išlieka. Ir lavonų bemaž nėra, bent jau mirusių ne sava mirtimi.
Gal klystu, vadindama savo knygą kūriniu, ji neverta to švento vardo, nes joje nieko nėra sukurta, viskas pasisavinta iš gyvenimo, nusirašyta nuo realybės.
Viskas būtų buvę gerai, žodžio laisvės įstatymas mūsuose veikia nepriekaištingai, net senosios demokratijos šalys mums baltai to pavydi – maniau, rašinėk sau ką nori, kurk pats ar „špėrinkis“ nuo gyvenimo – ir jokios cenzūros, jokio kieno nors diktato, o leidyklos tai tokios įstaigos, kurios tarnauja rašytojams, jų kūrinius paverčia knygomis, ir svarbiausias, gal net vienintelis jų rūpestis turtinti nacionalinį kultūrinį tautos fondą ir daryti prieinamus pasaulinės klasikos šedevrus. Dar visai neseniai taip maniau! „O, simplicitus sanctus!“ – šventas naivume!
Tai truko tik tol, kol sumaniau knygą išleisti, t. y. vėl ėmiausi darbo, kurio nemoku. Ir tai mano metuose! Tiek dar suprantu, kad pirmiausiai reikia pasiųsti rankraštį leidyklai ir protingiausia – ne vienai, nes per tą nežinojimą galiu neteisingai pasirinkti jos profilį ar dar kokį požymį; tegu pačios atsirenka. Knygų mugėj klausydama interviu su leidybos reikalus išmanančiais žmonėmis, nugirdau, kad leidyklų Lietuvoj esą per tris šimtus. Atsirinkau dešimtį tokių, kurių vardai daugiau girdėti. Ir, manot, jau valgysiu, kaip toj pasakoj apie žmogų, vilką ir duoną? Pasirodo, daugelis jų įslaptinusios savo elektroninio pašto adresus. Taip skaudžiai nudiegė mintis, kad galimai tai padaryta siekiant apsisaugoti nuo tokių rašeivų kaip aš antplūdžio. O gal esu neteisi, piktas žmogus, pirmiausiai pagalvoju blogai, nes juk gali tai būti padaryta tik siekiant užtikrinti susirašinėjimo slaptumą?
Kaip bebuvę, giliai atsidūsėjusi visoms įsislaptinusioms leidykloms  parašiau tiesiai šviesiai, neslėpdama savo kėslų atsiųsti rankraštį, ir labai nudžiugau, jau sekantį rytą iš vienos jų, mano gerbiamiausios, sąraše įrašytos pirmąja, gavusi adresą ir nurodymą rankraštį atsiųsti. Taip ir padariusi ėmiau laukti, visai nekukliai įsivaizduodama, kaip gerbiami redaktoriai, po vieną ir kelis, atidėję į šalį savo įprastus darbus, susidomėję skaito mano rankraštį, o dūšioj siautė visi keturi vėjai – šiaurys, vadovaujamas proto, kaukė į dešinę ausį, kad būsiu sumalta į miltus ar, geriausiu atveju, nutrenkta į grafomanijos pragarmes, bet pietys, sūpuojamas jausmų, švelniai kuteno kairį paausį ir ulbėjo, kad tiesa, tie mano tekstai kiek neįprasti, bet užtai kiek juose nuoširdumo, meilės sutiktiems žmonėms, gyventam laikui – juk negali būti, kad jų niekam nereikia, kad jie niekieno nelaukiami ir kad jie tikrai negali suvirpinti nė vieno, ypač mano kartos ar jai gretimo amžiaus paprasto skaitytojo, o gal net literatūros šedevrų, pasaulinės klasikos prisiskaičiusio redaktoriaus širdies tiek, kad jis pasakytų – šaunu, imam! O kiek dar galimų tarpinių variantų.
Laimei,  tai truko neilgai, dar sekantį rytą atsipeikėti mane privertė žinia, kad leidykla, žinoma, dėkoja už rankraštį, bet jų leidybos planai esą tokie dideli, keletui metų į priekį, kad negali būti nė minties apie mano knygos išspausdinimą. Pataria kreiptis į ne tokią darbais užsivertusią leidyklą ir linki man sėkmės. Automatiškai minty pasakiau ačiū ir atsisėdau, nes nuo minčių gausos susvaigo galva. Bene dešimtą kartą skaitydama atsakymą, pridėjau nuo savęs: „Kad ir kokia nuostabi ta knyga būtų...“  
Pirma šmėstelėjusi mintis buvo – mano knygos neskaitė, nes tai fiziškai neįmanoma padaryti per tokį trumpą laiką. Keista – nelogiška, tai kodėl paprašė rankraščio, jei neketino skaityti? Pagal kažkokius magiškus ženklus pajuto, kad knyga prasta – gal kad taip ėmė ir atkeliavo be jokio blato? Vėl į pagalbą pasitelkiau matematiką – minėtame interviu buvo užsiminta, kad leidykla per metus gauna per tris tūkstančius rankraščių, t. y. beveik po dešimtį kasdien, neišskiriant nė šventadienių. Nenuostabu, kad norint juos perskaityti ir tinkamai įvertinti, tenka dirbti ir naktimis arba samdyti didelį skaitančiųjų ir vertinančiųjų būrį, o tai tikrai nepriimtina ekonominiu požiūriu.
Bet juk bent teoriškai galimas toks variantas, kad štai vieną gražią dieną atsidaro vyriausiojo redaktoriaus kabineto durys (ar el. pašto langelis), pro jas įeina netituluotas rašytojas iš gatvės, ištiesia rankraštį, redaktoriaus pasąmonė iš kažkokių magiškų ženklų atpažįsta, kad tai genijus, ir užsimezga viso gyvenimo kūrybinė leidybinė draugystė... Jei tai būčiau aš? O jie net nepaskaitė! Taip liūdna pasidarė – kad nesu genijus. Tokia gėda. Mėginau guostis, kad gal nacionalinė literatūra ir nedaug tepraras, nesulaukusi mano knygos.
Atsitokėjus, kai pilkosios smegenų ląstelės jau vėl pajėgė atlikti savo priedermes, netikėtai pasijutau laiminga – juk tai nuostabu, kad Lietuvoj yra šitiek daug neabejotinai gerai, bent jau tikrai geriau už mane rašančių autorių, kad bet kurį kitą netikėtai redaktorių kabinetų tarpduriuose ar elektroninio pašto puslapiuose kaip Pilypas iš kanapių išdygstantį rašeivą be garsaus vardo, kilmės dokumentų ar pirma jo sklindančios skandalingos reputacijos, kas teiktų viltį sulaukti šiuolaikinių bestselerių, galima lengva širdim išprašyti. Jų, atitinkamai pagal laiko dvasią rašančių, yra tiek daug, kad leidybiniai planai sudaryti keletui metų į priekį ir vertingų rankraščių tikrai nepritrūks. Turtinga tauta!
Beje, susimąsčiau ir apie tai, kokiu vardu turėčiau vadinti tuos tokius į mane panašius rašytojus nerašytojus, mėginančius ateiti į literatūrą iš gyvenimo, nepriklausančius jokioms sąjungoms, o gal tik titulų nevertinančius? Juk tarp rašytojų, teisėtai nešiojančių tą vardą, ir grafomanų (jų yra – kas išdrįstų paneigti?), yra didelis tarpusluoksnis žmonių, turinčių tikrai ne prastesnį išsilavinimą, tik kitose srityse, ir dažnai tikrai turtingesnę gyvenimo ir apsiskaitymo patirtį, negu gali duoti universitetinis filologinis ir bohema? Ir neraštingais jų juk negalima pavadinti?
Esu gana uždaras žmogus, bet kažkaip neištvėriau nešnektelėjus rūpima tema su solidaus amžiaus gatvės kaimynėm, buvusia miškininke ir literatūros mokytoja. Abi sutartinai tvirtino, kad aš klystu, tuose grandioziniuose leidybos planuose ne lietuvių autoriai sudaro daugumą. Patylėjom. Miškininkė išsitarė abejojanti, ar tie užsienio autorių kūriniai tikrai geresni, mada ir tiek, kad tik užsieniečiai. Mokytoja užginčijo – leidyklos daro šventą darbą, leisdamos pasaulio klasiką, pagaliau ji tampa prieinama. Miškininkė paklausė tarsi nė nesitikėdama atsakymo – nejau mananti, kad tie kalnai meilės romanų, kurių leidyba užsiėmusios leidyklos, ir yra pasaulio klasika? Paskubėjau raminti, kol ginčas neįsiliepsnojo – juk ne vien juos gi leidžia, tikrai mus pasiekia daugybė puikių knygų.
Tylėjom ilgai. Mintijau, kad leidyklos neįpareigotos puoselėti tautos kultūrą, kas galėtų priversti, jei tai privatus verslas, nesvarbu, kokias knygas leisti, kad tik pirktų, o ten, kur vaikšto dideli pinigai, mūzos tyli. Kam rūpi Lietuva, jos ateitis ir kam Lietuvoj gyventi gera?
Kažkaip nejaukiai pasijutau – nejau noriu kažką įtikinti, kad tai aš su savo tokia nešiuolaikiška, primityvia knyga galiu praturtinti nacionalinę literatūrą? Panašu, iš kuklumo nemirsiu. Ką gi, bent viena priežastimi mirčiai mažiau.
Po kelių dienų atsiliepė leidykla, kuriai rankraštį buvau nusiuntusi be jokio atsiklausimo, nes ji neslėpė savo el. pašto adreso – rankraštis perduotas už šį darbo barą atsakingam asmeniui, netrukus susisieksime. Taip viltingai suskambo. Susisiekė – skaityti buvę įdomu, bet leidyklą domina knygos, kurių galima tikėtis didesnių tiražų. Aišku, suprantama, nepikta. Ir atsakymą gavau šventinės dienos pavakarę – nejau skaitė net ne darbe? Tikrai turėjo pasirodyti įdomu. Ne, ne, kuklumu, akivaizdu, nesergu.
Padėkojau, palinkėjau sėkmės darbuose, atsiprašiau už sugaišintą laiką.
Dienos eina, kantriai laukiu atsakymų iš likusių leidyklų, kurioms esu išsiuntusi rankraščius, bet jos tyli. Kuo ilgiau nerašo, tuo įdomiau, paprastai, moteriškai smalsu – skaito ar tik net neranda reikalo atsakyti?
Ne tau, Martynai, mėlynas dangus, bet... pažadėto trejus metus laukia. Tik ar kas nors man ką žadėjo?
Šiaip ar taip, rašytoja jau, atrodo, pabuvau.