Amerikoniškas dienoraštis (6)

03 20
Ankstyvas subruzdimas  „Motel 6“ – mes ruošiamės tolyn, į kelią, dar giliau į kalnus. Be to, šiandien turime grįžti į Las Vegasą.
O mūsų laukė dar vienas stebuklas Bryce Canyon, jau Jutos valstijoje. Oras nuostabus, jokio taip žadėto lietaus, akinančiai šviečia saulė ir  kalnuose jau blizga lopeliai sniego. Šis kanjonas, esantis Zion nacionaliniame parke, yra pats nuostabiausias gamtos kūrinys. Kažkoks vaikiškas milžinas tarsi iš molio nulipdė pasakiškas pilis, bokštus, terasas ir paliko čia amžių amžiams, padengtas sniegu... Sakytum, tarsi vaikystėje Palangos paplūdimyje statytos pilys būtų milžiniškai išaugusios. Mums trūksta žodžių ir tesigirdi tik fotoaparatų spragsėjimas. Galva man ir vėl svaigsta. Kai kurie mūsų drąsuoliai nusileidžia takeliu į apačią ir ten linksminasi, aš juos iš viršaus fotografuoju
 
Sustojame vietinėje užeigoje pavalgyti amerikietiško maisto. Gaunu tarp dviejų storų apskrudintų riekių pusšiltės mėsos gabalą – ne itin skanu. Užtat alus su tokiomis vaizdingomis etiketėmis, kad fotografuojame tuos buteliukus. Ant kiekvieno staliuko padėta po įvairių sentencijų knygelę, kai kurios tikrai neblogos. Klausiu šeimininko – gal galėtų padovanoti? Jis maloniai nusišypso ir parodo man į suvenyrų krautuvėlės skyrių, kur toji pati knygelė kainuoja 5 dolerius. Ai, apsieisiu aš be tų visų sentencijų.
Sustojame milžiniškų rausvų uolų papėdėje ir, kad dar labiau apsvaigtume nuo vaizdų, mėgaujamės viskiu. Staiga išvystame reindžerių (parko prižiūrėtojų) automobilį, ir viskio butelis kaipmat paslepiamas – baudos čia žvėriškos. Tačiau viskis man padėjo, nes skrandukas niekaip nenorėjo pripažinti amerikietiško maisto (bet viskį pripažino puikiai). Toje užeigoje dar buvo a la indėnų dirbinių (iš tiesų daug kas pagaminta Kinijoje).
Dabar apie indėnus. Čia daug kur, o gal ir visur, plyti jų žemės. Indėnai ne itin mėgsta baltųosius. Yra už ką. Baltieji jiems atnešė alkoholizmą ir baisias ligas. Dabar JAV skaičiuojama apie 310 indėnų rezervatų. Jie yra valdomi genčių, kurios turi savo, nors ribotą, tačiau legalų suverenumą. Pavyzdžiui, kazino Kalifornijoje draudžiami, tačiau indėnai savo rezervatuose gali juos steigti, kad pritrauktų turistų ir iš tų pinigų pragyventų. Gyvenimas rezervatuose vyksta lėtai. Čia viską valdo ne vietinė ar federalinė valdžia, bet genties taryba. Sakysim, tiesia indėnai naują kelią. Genties vadas ryte nusprendžia, kad nereikia dirbti – ir visi jo klauso. Alkoholio pardavimas rezervatuose ribojamas, nes alkoholizmas – didžiausia rykštė. Indėnai nėra verslūs, gyvena gana skurdžiai. Namukai maži, apšiurę. Važiavome pro indėnų vaikų mokyklą. Ilgas gelsvas pastatas su mažais langeliais, puoštas indėniškų raštų fragmentu. Teko matyti jų poilsiaujančias, atvykusias į degalinę lyg į kokį supermarketą apsipirkti šeimas. Vyrai su skrybėlėmis, ilgus plaukus supynę į vieną ar dvi kasas. Beje, gal ne visi žino, kad Antrojo pasaulinio karo metais indėnų navahų kalba buvo naudojama šifruotiems pranešimams siųsti. Šiandieninis indėnų gyvenimas, manau, teisingai vaizduojamas knygoje „Lakotų moteris“ (autorė – Mary Crow Dog).
Grįžus ir vėl įsikūrus Las Vegase kai kas patraukė į centrą, o mudu su Ežiu radome tokią parduotuvytę, prisipirkome alaus, čipsų ir ramiai sau praleidome vakarą...
 
klajūnė