Nėra gerumo nei blogumo,
Nėra tuštybės, kur uždėjęs
Tu negalėtum tempt kaip gumos
Lig paprasto žmogaus idėjos.
 
Žmogus net baisiai vienapusis.
Jis kaip kirviu atskėlęs rodo –
Aš pakere, žmogau, nebūsiu,
Ji man širdy šlykšti, pabodus.
 
O aš šviesos juk išsiilgęs,
Jos geidžia visos mano poros,
Kutenk mane švelniąja smilga –
Aš garbinu pasaulį dorą.
 
Mes pasiliekam su turtingais –
Kilnių siekimų jausmo ploty –
Be galo puikūs, išmintingi,
Dorumo žąslais pažaboti.