Kedras
Auk, pavėsi. Kaip visžalis kedras,
kartais taip užsimiršus, kad būna
nebebaisios jau jokios vėtros.
Dėkui strazdui, nuvijo perkūną.
Kartais būnu tik siūlas paparčiui,
kuriuo šviesą šis bando pagauti.
Man užtenka, šiandien dar nealkstu
ir nereikia daugiau nei priverčia,
net per daug, kai daugiau negu reikia.
Ar jauti, srūva žemėn be saiko?
Vien šviesos kupini lopinėliai!
Kiekvienai godžiai burnai po spindulį.
Išsišiepusios aukštos saulėgrąžos,
po grubiausiom žievėm palindusios,
kukliai saugo kiekvienas tą slėpinį.
Ten, kur mes ne po vieną gyvename,
kaip pajausti, kad laimė vilnija?
Ką galėčiau pasiūlyt geriausia,
tik šakas išskleistas apkabinimui.