Vėdrynų taku

Tai nueičiau vėdrynų taku,
Kur vasara rūmuose siaučia.
Ten, apgirtęs žaliuoju vynu,
Jos degantį karštį pajausčiau.
 
Dar viena, dar karšta vasarėlė!
Kas gi gali negeist, nenorėti
Glaust prie veido jos kvepiančią gėlę,
Svaigaus kvapo dvelkimą mylėti?
 
Ak, vėdrynai, gelsvieji vėdrynai,
Prisiglaudę prie žemės motulės,
Lyg iš pievų vaikystės atklydę,
Mano džiaugsmui taip dailiai sugulę!
 
Imkit, veskit per skubantį laiką,
Per metus, kur gegutė skaičiavo.
Imkit, veskite mane tarsi vaiką
Į amžiną pasaką savo.
 
Tai nueičiau vėdrynų taku,
Jeigu tolyje laumės pašauktų
Užsigobt jų išaustu rūku
Ir sugaut sapnuos giedančią paukštę.
skroblas