03 19
Čia – gana vėsu, todėl išsimiegojau karališkai. Keliamės 7.30, Lietuvoje būtų – 16.30. Vis dar tęsiasi miego priepuoliai vidury dienos.
Šiandien ilgai važiavome. Ir privažiavome. Didįjį Kanjoną. Man trūksta žodžių apibūdinti vaizdą. Svarbiausia, kad  nėra jokio įtarimo, jog arti šitoks Gamtos Stebuklas. Tiesiog važiuojame mišku ir tiek. Tolumoje – kažkokie kalnai. Visur – ženklai, pranešantys apie Didįjį Kanjoną, tačiau Jo paties nesimato. Puikiai įrengtas informacinis centras, rąstų trobelės norintiems pagyventi čia. Sakytum – kempingas miške. Tik priėjus prie pat bedugnės krašto prieš akis atsiveria tooks vaizdas, kad man pakerta kojas, užima žadą, ima svaigti galva, trūksta oro... Labai panašiai pasijutau, kai, būdama gal dešimties metų, pirmą kartą gyvenime pamačiau jūrą. Tada, priblokšta atsivėrusios didybės, ėmiau atbula trauktis atgal. O dabar net nedrįsau prisiartinti prie aptvaro krašto, kad kur nenugarmėčiau. Prieš akis – tokia erdvė, tokia bedugnė, kad, rodos, tuoj prasiskleis sparnai ir nuskriesi virš jos nežinia kur. Teisybė, ta bedugnė – su dugnu, kuriuo teka upė. Jos vaga vingiuoja kaip žydras kaspinėlis, toks yra gylis. Mano menkas protelis nesuvokia, kokios dieviškos jėgos sutvėrė šią  Gamtos grožybę. Bedugnė – ne bedugnė, nes ji išraižyta kalnų, virš kurių mes tarsi stovime. Galbūt, čia ir yra tas pasaulio kraštas, kaip sako mūsų gidas Jurijus, „už dalše – nekuda“. Gal kažką panašaus sapnavau vaikystėje, kai, dar augdama, skraidžiau ir visas Žemės rutulys mano sielai buvo po kojomis. Tai  buvo nuostabus metas. Tačiau nuostabu ir dabar, ir prisimenu kažkieno žodžius: „Pamatyti Didįjį Kanjoną – ir numirti.“ O man norisi tik gyventi, bet – ne mirti. Tuo labiau, kad šalia straksi toks mielas, pūkuotas ir gan lietuviškas gyvūnėlis – voveraitė. Kaip tik šalia užrašas, kad voveres šerti griežtai draudžiama, nes jos gali supykti ir stipriai įkasti atsidėkodamos. Tačiau ta, kuri rodo mums visokius cirko numerius ir mielai leidžiasi fotografuojama, yra tokia meilutė, Didžiojo Kanjono žvaigždė. Beje indėnai šį Gamtos stebuklą laiko  dievybe ir jiems visai nepatinka, ką čia išdirbinėja baltieji. O baltaveidžiai iš visko moka pasidaryti pinigo. Prieš kelionę internete buvau susiradusi, kad Didžiajame Kanjone yra toks atrakcionas „skywalk“ („ėjimas dangumi“), kai einama tokiu stikliniu koridoriumi virš bedugnės. Kai užklausiau apie tai mūsų gido, jis tik nepritariamai papurtė galvą: ėjęs vieną kartą ir daugiau nebenori, be to – rodos, 80 dolerių vienam žmogui...
Fotografuojamės melsvai rausvų kalnų fone, man vis dar beviltiškai svaigsta galva – gal nuo įspūdžių, gal nuo gryno oro, o gal nuo dieviškos energetikos. Deja, mūsų fotoaparatai bejėgiai perduoti visą grožį – atrodome lyg priklijuoti prie spalvingo kalnų peizažo.
Šiek tiek faktų: šiuo stebuklu rūpinasi Didžiojo Kanjono nacionalinis parkas (per kurį ir važiavome), navahų tauta, hualapių ir havasupių gentys. Na, kiek čia indėnai turi lemiamą žodį – nežinau, tačiau čia – jų žemės. Didysis Kanjonas yra 446 km ilgio, 29 km pločio ir maždaug 1800 metrų gylio, kuriame, pasak mūsų gido, kasmet prapuola po kokius 300 žmonių – atsiranda įvairių besmegenių „alpinistų“. O tas siauras žydras kaspinėlis – tai ta pati Kolorado upė ir prieš mūsų akis  melsvai rausvame rūke plyti beveik dviejų bilijonų metų geografinė Žemės istorija. Didžiojo Kanjono olose kadaise gyveno senovinė Pueblo gentis bei vėliau kitos kultūrinės grupės. Ispanai čia pasirodė 1540-aisiais...
Mums jau laikas išvažiuoti. O mane, galima sakyti, plėšo dvejopas jausmas – aš čia dar noriu pabūti ir kartu... nebenoriu. Visko tiek daug, kad protas jau nebepajėgia aprėpti, jam, matyt, irgi reikia priprasti – jeigu prie stebuklų priprantama. Kartu norisi tikėti, kad gyvenime (kiek dar jo liko) tai – ne paskutinis stebuklas...
Judame tolyn ir sustojame prie milžiniško, vėl dirbtinio Pauelio (Powell) ežero, tai – didžiausias žmogaus sukurtas gėlo vandens telkinys, 300 km ilgio Kolorado upės atkarpa, užtvenkta, pastačius Glen užtvanką. Visos spalvos tokios ryškios – raudono smiltainio uolos, atsispindinčios melsvame vandenyje.
Čia kepame dešreles. Toliau – be žodžių.
Nakvojame miestuke Page, vėl Motel 6 – tai ramus, jaukus viešbutis. Beje, iki soties prisižiūrime amerikietiškos televizijos – daugiausiai vien reklamos, kulinarinės laidos, pavyko aptikti tik vieną įdomesnę.
Kadangi įspūdžių tiek daug, tai mintys apie galimą  seksą išvis išnyksta, abu virstame į savo lovytes ir knarkiame kas sau. Džiaugiuosi, kad mano kambario draugas  taip pat mėgsta nosimi „pamuzikuoti“ ir mes negirdime vienas kito išraiškingų tonų.