Vaikystės koja
Ilga, per visą mano kūno aukštį,
Nuo devynių lig dvylikos risnojo.
Ir po pietų, kai pyragaičių auksas
Kvepėdavo lyg samanos sienojų.
Retu žodžiu, nes viskas pakartota –
Kiek nušautų per naktį suguldyta,
Užsibaigė jau pyragaičių puota,
Dabar tyloj siūbuoja kojos mitas.
Žaidžiu su šitom kojom motociklą,
Jos minkštos šiltos kaip moto sėdynė.
Pasukęs vairą į keliuką mikliai
Aš išvirstu variklį sugadinęs.
Ir vėl lipu sijono atsirėmęs,
Suspaudęs saujoj šiltą dar variklį,
Ir nuvažiuoju takeliu per kiemą,
Kol įkrentu į duobę lyg į ryklę.
Kelionės mano baigėsi, nes asloj
Beliko tik rievėtos medžio grindys –
Pagimdžiusi kitur ji išsibastė,
Vaikelį atsisakiusi auginti.