Vis daugiau mylimų
Užsislapsto bežadžiuos portretuos,
Sapnuose sutinki,
Bet ir ten vis mažiau jų kalbos.
O jauniems ir greitiems
Kas tu? Vargšė dūšelė be vietos.
Spaudžia lūpas kiečiau —
Žodis numestas gal neužduos?
Neįskaus, nesužeis?
Naktimis nedrėkinsi pagalvės
Giluminių jausmų šykštumu suturėtais lašais?
Neužkrausi kaltės,
Kokią išperkant kūkčiot ir alpėt
Būna žiauriai vėlu?
Ką prie karsto bereiškia: „Atleisk...“?
Elgetauji dažniau,
Negu dovanai gaudavai dėmesį.
Graudulys per sprangus
Nurijimui. Paslėps kosuliai.
Tu žvalgaisi įdėmiai,
Ar tavo portretą tapyti kas ėmėsi?
Ar įtart bent gali,
Kad jį nuolat būty pats tapei?