Į save
Apgraibom sugrįžtu iš bemiegės nakties, šitaip būna.
Lieka nuotrupos žodžių, sukeisdamos įprastą seką.
Lyg į stiklą klijuočiau nuskendusio laumžirgio kūną,
Lyg tai būčiau akla, bevedžiojanti gatvėmis aklą.
Kai spalvų kaspinai veržia nuoskaudom atmintį — keista.
Nėra kur pasislėpt, jei į save sutilpti nemoki.
Atsisukus aušra man lyg gelbstintis ratas, lyg vaistas,
Mažas vaisius delne, paskutinis per naktį sunokęs.