Už lango mėnesienos sonata.
Iš lėto srūva sidabrinės dangaus natos.
Mes tik abu, bet aš jau nebe ta –
Klastos ir išdavystės skonį jau supratus.
 
Garsai nuglosto veidus ir rankas,
Plaštakių plazdesiu įsisega į lūpas.
Užmerktos akys, bet jaučiu, renkąs
Ugninius bučinius nuo mano kūno klūpai.
 
Įauga muzika tavam delne,
Pirštus sugeltus daigsto melo adatėlės.
Pagriebus įsuka mus ugnine
Aistra melodija, užliejusi ir vėlei.
 
Renku sunokusius aistros lašus
Nuo mūsų kūnų, įžiebiančių jaukią viltį.
................................................................
Spindėjimas mėnulio toks gražus...
Tyliu ir vis bijau toj tyloje prabilti.