Kur esi?
Po šašais, po randais.
Net nė ranką ištiesti bereikia.
Atminimų rievėj
Užsiglaudęs miegi pumpuruos.
Taip, ramybės nėra,
Bet išnyko vienatvinės klaikumos.
Per kliūtis šios būties
Tarsi skruzdė ant šapo iriuos.

Tu — geistoji kryptis.
Lyg sutarusios vėtrungės rodo,
O sapnus sudaužys
Kraujo tvinksniuos aidus ilgesys.
Pakerėta esu 
Man parodytais dangiškais sodais.
Po šašais, po randais...
Nebereikia maldaut nei prašyt...

Per lėta man srovė —
Net kai lekia, norėčiau pagreitint,
Atsimušt, atsitrenkt,
Kad sudužtų it stiklas riba.
Net ir baimės nėra, jog aistra
Nuslopins šį gyvenimo geismą,
Nes Amūro strėlė
Priminimui, ką reiškia — gyva!..