Tą vasarą, kol saulė šildė ašį,
Perkūnais ir liūtim laukus aprašius,
 
Pakriaušėj aš drėgmės gaivumą traukiau
Ir garbinau gyvybės platų lauką.
 
Iš storojo šaknies kamieno rando
Prasikalė šakniaplaukių girlianda,
 
Įsigręžė į molio riebų kraštą,
Kad upė mano kero nenuneštų.
 
Rami tėkmė į pakerę vis nešė
Žoles, lapus ir kitą upės trąšą.
 
Pasidariau tanki ir įspūdinga,
Žuvims tapau vėl užeiga šio vingio.
 
Aplinkui vėl pasaulis kaip ir buvęs,
Tik aš jame kaip žodis be liežuvio.
 
Tokia skaudi malonė vien dairytis,
Žinoti daug ir nieko nedaryti.
 
Saldžiausią seilę nuryji pamatęs
Riebesnę žuvį sukant meilės ratą.
 
Heminguėjus šito nepakėlęs
Dievams be laiko paaukojo vėlę.
 
Ir aš, kerėpla – viskas lai pranyksta,
Degiau aistrom ir užgaidom jaunystės.
 
Užspringus puveningais upės niekais,
Svajojau dar skraidyti su pelekais.