Kas besurinks pabirusias seniokiškas godas,
Kada auksinės žuvys katinams sušertos?
O geldą skilusią baugu iš ryto rast,
Kaip ir prieš veidrodį be grimo atsimerkti.

Tarp norų, galimybių — bejėgystės praraja,
Tačiau sapnai ir vizijos — pasistatytas tiltas,
Kada bedantė stengiasi įkąst,
Kai rankos nejudančios nusižarsto smiltis

Nuo rėkt iš siaubo žiojamos burnos.
Nors tu tik tįsai, pulsas it bėgiko.
Ne kažin ką pavyktų pakartot,
Tačiau šypsaisi — kraujas jau sudygo.

Čia gelda? Karstas. Toks dailus. Ar man?
Ir kūnas nupraustas, ir drapana lyg puotai.
Sudie, žvejy. Tau tenka likt vienam.
Nors neilgai — pašiūrėj kiauras luotas...