Vėl atminties drugiai į langą plakas,
Į šviesą skrenda – niekad nepaklys.
O man seniai po kojom dingęs takas,
Nes sutemos aptemdžiusios akis.
 
Kaštonas parke žydi, tai – grimasos –
Tamsoj balta patampa tik juodu.
Ir vėjas į kamieną tingiai kasos,
Ir braidžioja šešėliai be veidų.
 
Ak, tie drugiai – barbenimas netyla –
Sparnai į stiklą daužos, kol nudils.
Ir šnabžda po langais alyvos: „Myliu...“,
Ir šnabždesys per naktį nenutils...
 
Tegul, tegul – rytai vis tiek parausta,
Net jei pro debesis jų nematai.
Ir vėlei kalvis baltą žirgą kausto,
Ir vėlei dingsta upėje krantai...