Greitai pieva užmiršta
Pavasario pienių geltonį
Ir tik keikia lipnius
Beskrajojančius vėjy pūkus.
Aš seniai pamiršau,
Kaip tavim sapno mintys klejoja,
Kaip norėdavau glaustis
Į buvusių strofų žodžius.
Kad ir vėl bus rytais,
Kai skubėsime, susitikimai
Ir sutrikus akimirka pyks,
Kad kažkaip nejauku –
Nemylėti tavęs
Bei ištarti lyg tyčia užkimus:
– Labas rytas. Nepyk, bet skubu.
Ir nueiti visai neįprasminus tylą,
Gal tik kiek pakeiksnoti,
Kad limpa prie skruostų pūkai.
Ar žinai, jog lengvai į padangę pakilę
Jie pavirsta geltonais laukimo drugiais...