Bet buvau laimingas

Praėjusią naktį nesumerkiau akių. Tokias naktis vadinu pavogtomis arba mirties repeticija, kai negaliu ne tik užmigti, bet ir ramiai gulėti, skaityti, rašyti, ką nors dirbti, galiu tik lėtai vaikščioti. Iki pusiaunakčio dar šiaip taip, paskui įveikia nuovargis, skausmas, išsenka kantrybė, viskas dirgina, erzina – vėjo brazdinimas į langus, įkyrus kaimyno šunelio amsėjimas, slenksčiai, tarsi nebūtų tų jau dvidešimties  metų, kai juos mindau, dabar kliūvu ir kliūvu, lyg būtų paaugę. Užsimetu seną vatinuką ir išeinu į kiemą, į tą vėją, tamsą, bet ir čia nerandu atgaivos – net kaime tamsos nebėra, net po pusiaunakčio, kai užgęsta žibintai gatvelėse – prieš kelerius metus vienas kaimynas, grįždamas iš užsienio, parsivežė tokį civilizacijos stebuklą, šviestuvą kiemui apšviesti, kurio baterijos įsikrauna saulės šviesoj, paskui naktį žiba ryškia, įkyria šviesa. Pavyzdys užkrečia, tų žiburėlių kiemuose daugėja ir nebėra tamsos.
Pyk nepykusi, nuo to niekas nesikeičia. Užkliūvu už kurmiarausio, suklumpu – ir kada tas suspėjo atsirasti, vakar tikrai nebuvo! Sunkiai keliuosi ir laikydamasi sienos sugrįžtu vidun. Klajoju po kambarius ir staiga nudžiungu nuo minties, kad man dar liko galimybė galvoti, atsiminti, tik reikia prisiversti pamiršti negalią, nuovargį ir išeiti į praeitį.
Matau save stumiančią dviratį per laukus vingiuojančiu žvyrkeliu – grįžtu namo spanguoliavusi Reiskių tyre. Kelionė sėkminga ir nesėkminga, nes išsirengiau į tyrą viena, tikėdamasi ramybės, poilsio po labai negeros, įtemptos darbo savaitės, bet įbridau į pelkę iš kito ežero šono ir ilgokai klaidžiojau neaptikdama uogų, o kai jau radau, prašniokštęs trumpas lietus permerkė  iki siūlo galo. Namo pasukau tolimesniu, bet geriau prižiūrimu keliu, bet ir vėl nepasisekė, nutrūko dviračio grandinė ir dabar manęs laukė netrumpa kelionė pėsčiomis. O dar sulūžo plastmasinio kibirėlio rankena ir visas mano dienos derlius vos neatsidūrė kelio dulkėse – sugavau, skaryte pririšau prie bagažinės. Nelinksma. Bet štai išsigiedrijo, nušvito viskas ir vėjas nebe toks šaltas ir, nors einu paskendusi savo mintyse, nejučiomis imu pastebėti, kas vyksta pakelės sodybose, moterikė per tvorą pavaišina obuoliais, traktorius aria dirvelę prie gretimos trobos, iš tolo šviečia geltonai perdažytas namas. Visa tai kaupiu kažkur pasąmonėj, nurimstu ir kelias nebeatrodo toks tolimas – ana už tos kalvelės, kairėje, jau Abakų kaimas, o netrukus leisiuosi į Minijos slėnį – dar sustosiu pasigrožėti, tarp miestelio namų atseksiu ir savo namo stogą. Bet dabar kažkas nauja, nematyta patraukia mano dėmesį – pakelėj, ant tos kalvelės stovi kryžius, kurio anksčiau nebuvo, toks masyvus, ryškus rudeniško dangaus fone, atrodo tarsi senas ūkininkas, sugrįžęs iš kažkur labai toli, atbridęs tom ražienom per laukus, pasilypėjęs ant kalvelės, sustojęs ir taip pritikęs prie tų laukų, kalvelių ir sodybų, kad net graudulys suima. Sugrįžo. Ir visai ne senas, o stiprus ąžuolinis, šviečiantis naujumu.
Aš žinau, kas tą kryžių pastatė, tesėdamas Sibire sunkią valandą duotą žodį, jei sugrįš gyvi, pastatyti kryžių ant tos kalvelės, kurią sapnuodavo, kur nuo seno kryžius stovėdavo, bet žinojo, kad nebėra, nuvertė. Žinau, koks meistras drožė, koks kunigas šventino, tik dar nebuvau mačiusi. Štai dar ir gėlės ne visai nuvytusios. O gal kas naujai apkaišė? 
Iš už kalvelės pasirodo vienplaukė, susivėlusi vyro galva, po truputį ir visa stambi, kampuota stovyla, sunkiu, krypuojančiu žingsniu suka prie kryžiaus, skaito iškaltą užrašą, paglosto jį, paskui stovi žmogus, palinkęs prieš vėją, įsižiūrėjęs kažkur į tolį, į gaisuojantį saulėlydį. Ir tas iš sugrįžusių, bet ne, ne jis pastatė kryžių. Aš visus tuos sugrįžusius pažįstu.
Prieinu, guldau dviratį į griovį ir stoju greta vyro, skaitau užrašą – datos, kada šių žemių savininkus išvežė į Sibirą, padėka, kad grįžo. Paseku jo žvilgsnį – nuo sodybos prie sodybos, paskui abu sukamės į priešingą pusę ir sustingstam. Priešais mus plačios tarpumiškės apleistos žemės – žilai pilki usnių sąžalynai, vešlūs, neįveikiami. Ir nė vienos sodybos. Žinau, ką jis mato mintyse – buvo metas ir aš dar mačiau nebesamą Smilkščių kaimą, žinoma, ne tokį, kaip jis, čia gimęs, augęs, iš čia vaiku išvažiavęs, su senais, ligotais tėvais sugrįžęs, dar radęs namus, dar gyvenę, bet kai likęs vienas, nebesipriešinęs melioracijai, paskutinis išėjęs iš tų tarpumiškių, nebesitikėdamas, kad kas pasikeistų. Mudu tylim, bet man atrodo, kad skaitau jo mintis – žiūri įtemptai, mėgindamas kažką tolumoj  įžiūrėti, bet juk nuo tos kalvelės jo namų nesimatė, tik sodo kampas, o dabar ir to nebėra. Paskui pasižiūri į savo delnus, kažko nustebęs, pavarto plaštakas ir pasako:
– Ne mano jėgom tą usnynę įveikti. Sunki čia žemė. Ne mano jėgom. Vienam. Aš paskutinis iš visos giminės...
Dabar jo balsas neįprastai tylus, ramus, ne taip, kaip paprastai, kai iš kažin kur miestely būna girdėti, jei prabyla, užgriaudi pakalbintas.
Nedrąsiai sakau:
– Juk turėjai moterį, dar anais laikais, baltaplaukę? Gal būtumėt atsilaikę prieš melioraciją? Kodėl išėjai?
– Ji nenorėjo toj kniuisynėj vargti. Ji tik pinigų, dovanų norėjo. Tol mylėjo, kol turėjau pilnas kišenes. Nežiūrėjo nė kad priekvailis esu. Neliko pinigų, neliko ir meilės, išėjo.
Lėtai ėjom namo, jis pasakojo, pasakojo apie savo gyvenimą, kaip sunku buvę Sibire, kaip ilgėjęsi Lietuvos, kaip sirgęs, o daktarų nebuvę, todėl ir likęs toks... keistas. Vargęs ir kai sugrįžę. Atrodo, nieko daugiau, be vargo, ir nematęs. Tik vieną kartą buvęs laimingas – tada, kai pardavęs, už  didelius pinigus pardavęs valdžiai tėvų namus ir savo gyvenimą.
Taip vaizdžiai, taip įsijautęs pasakojo žmogus, tarsi ir dabar matydamas, tarsi liesdamas, nuglostydamas visas kertes – kokios didelės buvę dviejų galų trobos, kuriose nebebuvo kam gyventi, kokios daržinės, tvartai, klėtis, kokie būdavę jų arkliai. O sodas! Penkiasdešimt našių obelų, o obuolių niekam nereikėjo... Už kiekvieną obelį melioracija užmokėjo, nė vienas kaimynas tiek negavęs. Tada ir baltaplaukę prisikalbinęs.
Atsargiai teiraujuosi, tai kur dėjęs pinigus, kad dabar neturi kur prisiglausti, klaidžioja be namų, be savos kertės?
– Viską tai baltaplaukei sukišau į šakumą. – Balsas graudus, kaip nuskriausto vaiko.
Sustojom prie kraštinės miestelio trobos. Pro atviras duris girdėjosi girtų daina. Prieš įeidamas dar pasakė, teisingiau, sugriaudėjo kaip pratęs, kad perrėktų tą  girtų dainą:
– Nesigailiu. Bent žinau, kad buvau laimingas...
Nuo durų dar atsigrįžo:
– Ir kodėl ji, kalė, išėjo? Juk aš taip ją mylėjau!
To žmogaus nebėra, jau seniai.
Daug kas sugrįžta iš pasąmonės nemigos naktim. Visi mes turim teisę išlikti bent kieno nors atminime.
daliuteisk