Nebeskubėk, nėra kur besiveržti,
Jei ir ateisi, čia manęs nebus.
Iš pelenų bus jau išblausęs karštis,
Net ir nektaras — lyžteli — kartus.

Ir liūdnos pasakos skambės kaip gaižūs pokštai,
Nebejuokingi bus visi juokai,
Nebepagirdysiu, net jei labai ištroškai —
Juk būna laukta kartais per ilgai.

Ieškojęs polaidžio many atrasi gruodą,
Svajas gegužio lapkritis užklos.
Čia vietoj vaisto rasi likus nuodą,
Kurs ne ramins, pasiųs toliau klajot.

Lik taip toli, kad numanytum sielą,
Bet ne daugiau, gink Dieve, ne daugiau —
Nėra dėl ko tau atsiplėšt iš vietos,
Aš jau seniai iš ilgesio miriau.

Ne dėl tavęs...Tokia tiesa, bičiuli...
Ir prisikelti nežadu, atleisk.
Juk būna kelias — dulkina drobulė, 
Kuria į svają negali nueit...
 
O man skaudi tavoji bejėgystė
Kaip tuščias mostas pakirptais sparnais.
Aistrų nors būta, tau, deja, neliko.
Susemsi pelenus? Dėl jų neverta eit.