Buitis apvelta nuovargiu, purvu ir neviltim.
Toks nesvetingas rytmetis po nemigo nakties.
Visi su savo sopuliais. Kas tavo sopę ims?
Kaip kareivinėse darbai įsako kelt, kada tenori išsitiest.

Palauk, kentėk, manyk, jog neilgai,
Nes tiesina lenta be išimčių visus.
Nebesiskųsk, nezirsk, nebedejuok, negaišk —
Jau prasiblandė priešaušrio dangus.

Sukaupk mintis — keliesi vardan ko?
Sukrunta kūnas, jei stipri dvasia.
Ten, po klevais, dar atsibos miegot.
Jau kyla saulė, ji į žygį ves.

Vėl viskas paprasta, vėl aišku, vėl sklandu.
Jei protestuoja koks raumuo — tyliau.
Nebežinau, ropoju ar skrendu?
Many šviesu. Tikrasis rytas jau.