,, …jaunuomenės mokytojas, kaip ir gydytojas, yra vien gamtos tarnas, o ne šeimininkas…”
                                                                                                         J. A. Komenskis

Kiekviena civilizacija, kokia ji bebūtų, kūrė žinių perdavimo mechanizmus ir struktūras, suvokdama elementarią tiesą, kad perduodant žinias iš kartos į kartą, galima išlikti, galima egzistuoti, matyti perspektyvą.
         Tuo tarpininku žinių, informacijos nešėju tapo mokytojas, kuriam yra paskirta nepaprastai sunki misija – garantuoti civilizacijos tęstinumą.
         Nieko naujo nepasakysiu, kalbėdamas apie tai, kad mokykloje, kokia ji bebūtų, jaunas žmogus mokosi gyventi ir sugyventi su kitais žmonėmis. Išmoksta ne tik rašto, bet ir elgesio pradmenų, įgyja disciplinos, įsipareigojimo, atsakomybės pamokas. Pagaliau čia, mokykloje, ir per mokytoją formuojasi jo tautinis identitetas arba sociologų terminais tariant, žmogus socializuojasi.
         O ką gauna mokytojas?
         Dar J. A. Komenskis atsakė į tai: ,,Kas moko kitus, darosi mokytesnis ir pats...”
         O koks tas mokytojas turi būt?
         Tas pats pedagogikos klasikas atsako: ,,Mokytojas sukelia vaikams mokslo meilę, jei jis prieinamas ir malonus, neatstumia jų širdies piktumu, bet patraukia prie savęs, tėvišku gerumu, maloniu elgesiu ir žodžiais...”
         Iš tikrųjų tai juk trumpai ir aiškiai pasakyta visa esmė. Žmogiškam bendravimui daug ir nereikia, tik abipusio noro ir abipusės pagarbos.
         Per mūsų civilizacijos istoriją, per mokyklos istoriją yra buvę visokių laikmečių. Dar praėjusiam amžiuje suformuota K. Jasperso ,,metafizinės kaltės” sampratos prasmė, kai už visą pasaulyje vykstantį blogį, kurį padaro žmogus, atsakau ir aš, nes aš irgi esu žmogus. Mokyklą slegia už ne vieno mirtinai nuplakto nekalto mokinio mirtį, už buvusių mokinių, o juk mes visi buvę mokiniai, nužudytus mokytojus. Lietuviška mokykla mena persekiojamus lietuviško žodžio mokytojus – daraktorius, ir pas juos leidusius mokytis mokinių tėvus. Mena sunkų lietuviško elementoriaus kelią į mokinio rankas.
         Šiandien reikia prisiminti ir įvertinti visa, kas buvo, norint drąsiai per reformas ir atsinaujinimą, per kintančias santvarkas ir epochas pamatyti ateities perspektyvą.
         Kokios šiandien mums reikia Lietuvos, kokios reikės rytoj? Ta Lietuva dar sėdi mokyklos suole. Tą Lietuvą į nežinomą, bet įsivaizduojamą rytojų veda MOKYTOJAS. Ir mes visi – valstybė, visuomenė, šeima –turim JAM padėti tame KELYJE, nes kartu eidami, palaikydami vieni kitus, greičiau pasieksim tikslą – sukursim geresnę LIETUVĄ.