vėsus pavasaris nors viskas žydi.
kartais paliegę spinduliai pro langą
įlipa ir griūna ant grindų pailsėti
dar tokie pastirę, melsvi, kad net
katinams pasiraityti netinka.

ir rodos kambary nieko neapšviečia
tik dulkes ore nervingai besiblaškančias,
langų neteisingai nuvalytus dryžius.

tokią akimirką visad prasideda
didysis pavasario tvarkymasis, kai
spalvotom šluostėm apeini spintas,
lentynas, stalus, akis savo, palanges,
šveiti kriauklę, viryklę, lūpų kampus,
kad matytųsi, kas ten slypi už visko.

galiausiai ko tiek metų nenaudojai
sukrauni į maišus ir išmeti, bet keista
kaip greitai tų daiktų netikėtai prisireikia.

šitaip anąsyk jau kitąryt pasigedau savo veido.