tavo žvilgsnio gelmėj teliūškuoja tyla sapno irklais
laikas sėlina šiaušdamas debesis byra naktis
pilnaties trupiniais iš prigesusio miesto
                                     pritildyk
žaibo muziką smuikui paglostyk rankas ir išeik
iš savęs kaip dėvėto drabužio nutįsusio seilėm
verpėm audėm ir ardėm save tartum jūra krantus
apšviesti mėnesienos du žvėrys šviesos pasibaidę
pamatyti per daug...
tavo žvilgsnio gelmė ir medus
nuo saldumo kartus kai apkarstam kartu
                                      neprigiję
prie nuplauto dangaus
ir kažkur
atminties krešuly
kartų kiek
bebandytum
pamiršti

negyja

tavo žvilgsnio gelmė
mano sapnui aklam
per gili