Gerai išsimiegojome – kas lovoje, kas – ant čiužinio, ir susinešę maistą pas mūsų porelę, papusryčiavome. Šiaip, pas mus, normaliuose viešbučiuose visada gausi pusryčius. Amerikiečiai gi dėl to nesivargina. Daugiausiai čia gali gauti tik prastos kavos. Viešbučio vaikinukas pakraupo pamatęs, kiek mes jos išgėrėme. Jis tikrai pamanė, kad gresia bankrotas...
Šiandien nerealiai karšta – +32, bet tas karštis čia kitoks, jis sausas, net gerklę graužia.
Mes – Holywoodo kalvose, saulė kepina negailestingai, bet vis tiek visi pozuojame įžymiojo užrašo fone. Po to – didžiojo LA centras, beje, Los Andželo apygardą sudaro 88 miestai, joje gyvena 17 milijonų legalių ir dar keli milijonai nelegalių gyventojų. Pačiame centre – turistų kamšalynė. Žvaigždžių alėja – Spielbergo žvaigždė. Aikštė su superžvaigždžių kojyčių ir rankyčių įspaudais. Schwarznegerio : „I‘ll be back...“. Marylin Monroe žymės. Prie jų aš ilgokai pastovėjau, prisiminiau, kaip verčiau knygą „Slaptas Merlin Monro gyvenimas“, su kokiais vidiniais demonais visą gyvenimą kovėsi Merlina... Įvairios galimybės tapti įžymybe. Viena – tai toks kioskelis, į kurį įėjęs gali skaldyti anekdotus, dainuoti ir t. t. Ten esi įrašomas, ir kas ten žino – gal kada koks režisierius išgirs ir pasikvies tave, ir prasidės tavo žvaigždžių alėja.. O kitas kelias aiškus. Stovi didelė lova. Režisieriaus lova, ant kurios visi vėl noriai pozuojame. Tas LA centras man visas kažkaip sugrūstas. Tiek visko daug vienoje vietoje. Ir žmonių – turistų – daug. Besistaipanti juodaodė. Jos spalvos vaikinas, siūlantis praeiviams kompaktinius diskus su savo muzika. Pastatas, kuriame vyksta Oskaro apdovanojimai, kažkoks ne itin didingas. Visur suvenyrai, suvenyrai.... maži oskariukai ir dideli Oskarai....
Beverly Hills... Šio  turtingųjų rojaus centre didelis didelis medis, gal eukaliptas, ir dar tvenkinys su užrašu „Beverly Hills“. Namukai nedideli, dailūs, jokių pilaičių kaip pas mus. Tas pats ir nuostabiojoje Santa Monicoje. Visur – gėlės, gėlės... Nesinori net pagalvoti, kad po kelių dienų teks grįžti į dar žiemišką, pavasariui nepabudusį kraštą. Viskas mano galvelėje tarsi susiplaka į vieną spalvingą kokteilį, į vieną gražų sapną...
Grįžę į savo viešbutuką abu su Ežiu nusprendėme vėl patraukti į vadinamuosius „outlets“ – apsipirkti. Gera apsipirkinėti su vyru, kuris nezirzia, o pats mielai knaisiojasi kokioje parduotuvėje, tik va bėda – Ežys nemėgsta saldumynų ir kažkaip nesuvokia mano noro pasėdėti kokioje kavinukėje... Tačiau jis nusprendžia nusipirkti džinsus – ir ne bet kokius, firminius Lewi. Randame tą parduotuvę ir prasideda ištisas spektaklis: mirk gyvenk, bet jam reikia juodų džinsų, o ne mėlynų. Pardavėja atneša kelis modelius. Ne, vieni netinka – per platūs. Kiti – per trumpi. Pardavėja kantriai neša vėl. Aš irgi dirbu – vertėjauju. Šitie būtų gal geri, bet kam su sagomis. Jau imu stebėtis pardavėjos ištverme. O su kitokiu užtrauktuku neturite? Šitas – veržia. Mano kantrybė – ant išsekimo ribos, vos nepasakau „kam tokį didelį užsiauginai...“ Manau, kad pardavėja, bevaikščiodama į sandėlį ir iš jo iki matavimosi kabinos, jau sukorė gal kokius penkis kilometrus. Primenu Ežiui, įterpdama porą padorioje draugijoje nevartotinų lietuviškų žodelyčių, kad po pusvalandžio uždaromos parduotuvės, į ką jis atsako: „Šitie gal ir geri, bet galai kažkokie platoki“. Paskutinę džinsų porą sviedžiu per matavimosi kabinos viršų jam tiesiai ant galvos. Pasigirsta tylus lietuviškas  keiksmas, paskui atodūsis ir žodžiai: „Na, šituos tai gal jau imsiu“. Giliai ir palaimingai atsidūstu. Pardavėjos šypsosi, apimtos staigaus palengvėjimo euforijos. Išėjęs iš matavimosi kabinos Ežys dar patraukia marškinukų link. Mane jau apima panika. Aš bijausi, kad jį vėl užvaldys matavimosi manija (juk kaip faina, kai moterišlkės aplink šokinėja), tačiau marškinukus jis kažkaip greitai išsirenka. Kultūringa ir miela pardavėja padėkoja man, kad padėjau su vertimu. Ežys mėgina jai palikti arbatpinigių, pardavėja išvis nesupranta, kam tai – ji tik dirbo  savo darbą... Tada padėkoję ir susimokėję išeiname į Los Andželo naktį. Parduotuvės iš tiesų jau po truputį užsidarinėja. Sugrįžus alaus gurkšnis, dušas, aš – į lovą, jis – ant čiužinio ir gal po penkių minučių abu draugiškai knarkiame. Jokių minčių apie seksą. Net keista, o gal ir ne.