Tokio žydėjimo matyti dar neteko,
Žiedų žiedais išplaukus Lietuva,
Seniausia obelėlė, atrodo, kalba, sako —
Tai dėl tavęs, žmogau, esu balta.
 
Esu balta, nušvisk ir tu nors kartą,
Pamiršęs darbus, rūpesčius visus,
Priimk mane kaip knygą kad atvertą,
Gražiausios pasakos gyvus lapus.
 
Nubėgo pievos šiltu pienių auksu,
Ievos kasas prie upės pasileido,
Krantuos žolynai žydi įvairiausi,
Lyg ragina — priglausk ir mus prie veido.
 
Priglausčiau, jei galėčiau, ne tik sodo vyšnią,
Pašokusią žydėti pakelės alyvą,
Raktažolių, našlaičių, margą tulpių lysvę —
Joje tiek daug puošnių žiedų prie žemės svyra.
 
Pabūkim šioj akimirkoj laimingi,
Juk net naktų sapnai nebuvo tokie gražūs.
Priimkime gerumą, kuris sklinda
Iš žiedo paprasčiausio — rausvo, gelsvo mažo.