Drobulė

Ak, tas nuometų karpymas į vystyklus ir nosines!
Atraižėlės ant kelio it šiukšlės voliojasi.
Gaudžia paukščių orkestras. Ar ilgai jūs begrosite?
Ėdrią savo šeimyną tyliai kelsit ant kojų,

Kol išmoks ji skraidyt, tuščią lizdą apverksit.
Kiek lengviau, kai negaudai pavasarių tolstančių,
Tad lendi į nedaigų vienatvinį valktį,
Mąžta drobės reikmė — atminimams belopyti.

Vėjai kelia pūkus nuo jau žilo šalpusnio,
It naujagimių oda klevo lapai raukšlėti.
Tai ne paukščiai — širdis verčia stabtelt, suklusti
Ir tau skirtą drobulę be gailesčio plėšyt.
Nijolena