03-15
 
Galų gale pasibaigė ta  „ilga kaip šimtmečiai“ 14 diena. Šiandien buvome Santa Barbaroje – visur palmės, gėlių žiedai... orūs, ramūs senjorai, kurių sąskaitose – padorios sumos guli... Visur kažkaip balta ir šviesu. Teismo rūmai – tikras meno kūrinys.
Važiuodami iš Santa Barbaros (ar jaučiat, kaip skamba San-ta Barrrr-ba-rrra) sustojome tokiame gan laukiniame paplūdimyje, kuris buvo nemokamas, tačiau nueiti iki vandens – oi oi – tikras išbandymas. Tualetas (persirengti) nelabai arti ir ne itin tvarkingas, tačiau noras išsimaudyti Ramiajame vandenyne nugalėjo viską. Tulike, stengdamasi neįlipti į įtartinas balutes, šiaip taip persirengiau, o paskui karštu limpančiu asfaltu (vis dėlto +29) nutipenau ten, kur buvo mano grupė. Priėjimas prie vandens – aišku, irgi kliūčių ruožas – dideli slidūs akmenys, ant kurių aš, visų dideliam siaubui, netrukus nevykusiai išsitiesiau – šmėstelėjo vienintelė mintis: „Ar draudimas dengs traumą“, kai aš savo plačia sėdyne plojausi ant tų  nelemtų akmenų. Čia įvertinau riebalų pranašumus – ne kažkiek teskaudėjo, apsauginis sluoksnis pagelbėjo...
Apkvaitus nuo Vandenyno didybės, įbridau į Jį. Ten jau teškenosi Ežys ir mūsų vedusi porelė. Vos įbridus iki kelių, pajutau bangų jėgą. Ne, čia tau ne Baltija motulė. Smėlis sruvo iš po kojų žaibišku greičiu, o bangų smūgiai buvo tokie, kad vos laikiausi ant kojų. Maudynių gana.  Metas fotosesijai. Ji išėjo savotiškai seksuali, nes kulminaciniu momentu nutrūko  maudymuko petelis ir mano visos grožybės vos neišlindo lauk. Po to – persirengti. Kadangi nenorėjau likti asfaltuotais padais, tai nudrožiau pakrante per smėlį, tikėdamasi rasti kokių krūmokšnių,  kuriuose įsitaisius, kaip kokiose Palangos kopose, sau galėčiau ramiai persirenginėti. Deja, visur tik palmės, o jos mano galingos figūros tikrai nepaslėps. Teko kabarotis akmenimis aukštyn link to paties tualeto, ir taip man besirepečkojant aukštyn pasigirdo malonus balsas: „Mem, can I help you?“ Aš mandagiai atsisakiau pagalbos ir pasvarsčiau, kad Lietuvoje kažin ar sulaukčiau tokio siūlymo – greičiau pasišaipytų; „Lipa gi, matai, meška akmenimis, taip jai ir reikia.“
... Dažnai pagalvoju: ir kodėl mūsų žmonės tokio būdo? Ar kad dažni lietūs ir mažai saulės, ar  pasipriešinimas visam pasauliui jiems įaugęs į kraują nuo kryžiuočių laikų... Mes būnam kartais kaip tie maži, bjaurūs, besipučiantys nykštukai – tačiau  šios mintys – tik lyrinis nukrypimas.
Po tokių maudynių tiko tik vynas, todėl ir važiavome jo degustuoti. Vyninė – nedidelė, jauki, šilta, gražu, žydi persikai. Vynas... apie jį sunku ką nors pasakyti, prie skonio prisideda dar ir aplinkos poveikis. Puikus atsipalaidavimas. O po vyno juk reikia ir užkąsti. Važiuojame į įdomią vietelę – danų įkurtą Solvang kaimą, kur viskas yra daniška – ir maistas taip pat – tik stalas švediškas. Pavalgę dar pasivaikščiojome po tą dailų miestuką, sukurtą, matyt, vien turistams. Grįždami sustojome prie žymiojo „Walmart“ – mūsiškės „Maximos“ didžiojo brolio. Kai įėjau, tikėjausi „youtube“ vaizdelių – daugybės keistuolių šokiruojančiais drabužiais arba iš viso be jų. Tačiau nieko tokio panašaus nepamačiau. Centras kaip centras. Tiesa, jis labai didelis, prekių gausu ir viskas tokiuose diiiideliuose įpakavimuose arba talpose (pvz., 2 litrų aliejaus butelis). Pastebėjau, kad amerikiečiai perka tikrai gausiai, pilnus vežimus prikrauna. Iš tiesų tarp jų daug stambių.  Automobiliai – dideli, šeimos irgi gan gausios. Kainos „Walmarte“ tikrai nesikandžioja, gal dėl to čia daug meksikiečių ir šiaip – paprastų žmonelių. Didelis pusfabrikačių skyrius – tik pirk ir kišk į mikrobangę.
Apsipirkę grįžome į savo viešbutuką, aš jau vos tempiausi, o dar sumanėme nueiti į vadinamuosius „outlets“ – tiesiog parduotuvyčių miestelį. Visiškai atmušiau padus, po kojų pirštais – pūslės, kulnai suskilo, bet nesvarbu, juk aš – Amerikoj... Ežys niurnėjo, kad aš lėtai einu, tačiau ir pats jau vos bepasivilko...