Kartais praeiname gyvenimą taip tarytum vartytume albumą... Ir byra trapios praeities nuotraukos tarp pirštų, jos išsibarsto į linguojantį pienių lauką, kuris taip pat jau yra nuotrauka... Akimirka. Linguojančių geltonų pienių žalioje po lietaus žolėje ir nusėdusių ant žibančių lašelių vos įžiūrimų senų nuotraukų dulkelių, akimirka... Tik šviežios žolės, žydinčių pienių ar lietaus gaivos kvapai tą akimirką padaro tikrą. Ir paslaptingasis vėjas, nuolat šnabždantis pasaulio paslaptis į ausį, už pastarosios grakščiai užkliūdamas bei užkišdamas atitrūkusią nuo žemės smilgą, būtinai primena – nors visa tai laikina, bet tai yra gyva... Tik rodos, dar vakar čia kiūksojo pliki ir basi, sušalę laukai, kuriuose gulėjo įšalusi į žemę žaislinė lėlė tuščiom juodom akutėm, be sielos kibirkštėlės akyse... Be kibirkšties gyvybės, o atrodė, kad ir ji dar galėjo kažką jausti: siaubą, liūdesį, tuštybę... O dabar vėl šypsosi tūkstančiai mažų saulučių žaliame danguje – nauja nuotrauka. „Gyvenimas yra tai, kas greitai praeina.“